Futbolo metraštininkas Rimantas Mackevičius artėjant svarbiausioms sezono kovoms siūlo prisiminti įspūdingiausias legendinio „Žalgirio“ pergales.


Šių metų futbolo sezonas įdomus. Sergame  už mūsų sidabrinį „Žalgirį“, kad jis Lietuvoje vėl taptų auksiniu, o UEFA Europos lygoje žaistų dar geriau, nei 2013 metais, kai pasiekė ketvirtąjį atrankos varžybų laiptelį. Laukiant mūsų komandos starto naujame Europos lygos turnyre – žiupsnelis malonių prisiminimų apie 1986 metais žalgiriečių pasiektą pasakišką pergalę prieš vieną stipriausių ano sezono Europos klubų.
 
1986 metų lapkričio 17 diena, pirmadienis.
Kijevo Respublikinis stadionas.
Kijevo „Dinamo“ – Vilniaus  „Žalgiris“ 0:3.
 
Tai buvo vienas sėkmingiausių sezonų Kijevo „Dinamo“ istorijoje. Ukrainos sostinės komanda, vadovaujama legendinio trenerio Valerijaus Lobanovskio, per visą pirmąjį TSRS čempionato ratą nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, o svarbiausia – laimėjo vieną prestižinių Europos taurių. Varžybose, kuriose dalyvavo įvairių mūsų žemyno šalių taurių laimėtojai, kijeviečiai finale, vykusiame gegužės 2 dieną Lione, labai užtikrintai 3:0 įveikė Madrido „Atletico“ klubą.
 
Taurių laimėtojų taurę kijeviečiai iškovojo antrą kartą savo istorijoje (pirmąsyk – 1975 metais). Graži, lengvu stiliumi pasiekta pergalė padarė tokį didelį įspūdį tuometiniams TSRS futbolo vadovams, kad jie nedelsdami nutarė pakeisti pasaulio čempionatui Meksikoje ramiai besiruošiančios šalies rinktinės trenerį E.Malofejevą pergalinguoju V.Lobanovskiu, kad puikiai pavasarį žaidę kijeviečiai sudarytų TSRS ekipos branduolį.
 
Į Meksiką V.Lobanovskis pasiėmė 12 geriausių savo komandos žaidėjų. Pirmose rungtynėse TSRS rinktinė lengvai 6:0 sutriuškino Vengrijos ekipą, po to 1:1 sužaidė su nuostabiąja Mišelio Platini diriguojama Prancūzijos rinktine, tada nepersistengdami 2:0 įveikė Kanadą. Aštuntfinalyje kelias į viršūnė pasibaigė, nes trijų kijeviečio Igorio Belanovo įvarčių nepakako pergalei prieš Belgijos rinktinę – pralaimėta 3:4. Beje, I.Belanovas 1986 metų pabaigoje buvo išrinktas geriausiu Europos futbolininku, gavo „Auksinį kamuolį“.
 
Liūdni sugrįžę iš Meksikos kijeviečiai žaisti TSRS čempionato rungtynių atvyko į Vilnių ir liepos 4 dieną nepaliko žalgiriečiams galimybių išvengti pralaimėjimo. 0:2, tokiu rezultatu vilniečiai retai pralaimėdavo „Žalgirio“ stadione. Įmušė O.Kuznecovas ir I.Belanovas.
 
1986 metų Tarybų Sąjungos futbolo čempionatas buvo truputį keistokas, nes jis buvo tęsiamas ir tomis dienomis, kai stipriausi pasaulio futbolininkai kovojo dėl FIFA taurės Meksikoje. Futbolo mėgėjai dėl to nelabai sielojosi, nes, pažiūrėjus aukščiausio lygio futbolą per televiziją, galima buvo palyginti su savo mylimos komandos žaidimu stadione. Nuskriaustos liko tik tos komandos, kurių geriausi žaidėjai su TSRS rinktine buvo Meksikoje. 
 
Kijevo „Dinamo“ ekipai padaryta išimtis – visos pasaulio čempionato dienomis turėtos žaisti rungtynės buvo nukeltos vėlesniam laikui, kai kurios – net į vėlyvą rudenį. Tokiu būdu kijeviečiams teko vytis gerokai daugiau rungtynių sužaidusias ir daugiau taškų surinkusias komandas – visų pirma Maskvos „Dinamo“ ir „Spartaką“.

Žalgiriečiai savo rungtynes Kijeve žaidė savaitę vėliau, nei turėjo žaisti pagal pavasarį patvirtintą tvarkaraštį. Oficialiai tai buvo priešpaskutinis 49-tojo TSRS čempionato turas, bet kijeviečiams dar buvo likę žaisti 6 kartus.
 
Vilniaus „Žalgiriui“ tos rungtynės neturėjo ypatingos reikšmės. Vilniečiai audringo, neramaus, bet vis dėlto sėkmingo sezono pabaigoje buvo septintoje vietoje, o kijeviečiai – šešti, bet sužaidę ketveriomis rungtynėmis mažiau. Jie turėjo aiškų tikslą – dar kartą iškovoti TSRS čempionų aukso medalius. Kad tikslas priartėtų, reikėjo savo stadione įveikti žalgiriečius.

„Žalgiris“ iki tol Kijeve nė karto nebuvo laimėjęs per 6 žaistas su „Dinamo“ TSRS čempionato rungtynes. Statistika buvo mums liūdnoka: 2 lygiosios (1:1 1953 metais, 0:0 1984 metais), 4 pralaimėjimai, bendras įmuštų ir praleistų įvarčių santykis 3:15.
 
Vis dėlto žalgiriečiai į Ukrainos sostinę rengėsi pakilios nuotaikos: po pergalingų ir nesėkmingų atkarpų mūsų komanda pajuto darnaus žaidimo skonį, pasiekė iš eilės kelis gerus rezultatus, nuo rugsėjo 1 dienos šešis turus nepatyrė pralaimėjimo. Ypač džiugino prieš išvyką į Kijevą namie pasiekta pergalė 1:0 prieš Maskvos „Torpedo“ ekipą, kai Kęstutis Ruzgys stipriu tolimu smūgiu pasiuntė kamuolį į viršutinį vartų kampą.

Kelionė į Kijevą buvo nelengva: dėl sudėtingų oro sąlygų vilniečiai į Borispolio oro uostą atskrido tik rungtynių dieną. Laiko poilsiui neliko. Beveik tuoj pat iš lėktuvo – į stadioną, kuriame galėjo tilpti 100 tūkstančių žiūrovų.
 
Tą vakarą jų atėjo 13 tūkstančių, neturėjusių didesnių abejonių dėl būsimos aikštės šeimininkų pergalės. Į aikštę įbėgusioje „Dinamo“ komandoje buvo 10 futbolininkų, dalyvavusių vasarą vykusiame pasaulio čempionate: Olegas Blochinas (geriausias 1975 metų Europos futbolininkas), Igoris Belanovas, Aleksandras Zavarovas, Pavelas Jakovenko, Vladimiras Bessonovas, Anatolijus Demjanenko, Vasilijus Racas, Olegas Kuznecovas, Vadimas Jevtušenko, vartininkas Viktoras Čanovas. 
 
Žalgiriečiai žaidė lengvai, greitai, lyg juokaudami. 20 minutę Algis Mackevičius po gražaus derinio įmušė pirmą mūsų įvartį. Kijeviečiai ėmė šturmuoti Vaclovo Jurkaus vartus, bet vilniečiams tą dieną puikiai sekėsi ir pulti, ir gintis.
 
Antrą rungtynių kėlinį rodė vienas iš sąjunginių (Maskvos) televizijos kanalų, kurį galima buvo matyti ir Vilniuje. Gražu buvo žiūrėti. 67 minutę Kęstutis Ruzgys įmušė antrą įvartį. Kijeviečių bandymai gelbėtis buvo nesėkmingi. 80 minutę Igoris Pankratjevas įspyrė 11 metrų baudinį. Tai buvo panašu į fantastinį filmą – žalgiriečiai svečiuose įveikė Kijevo „Dinamo“ 3:0.
 
Kijeviečius pralaimėjimas sukrėtė, bet nesutrukdė jiems sėkmingai sužaisti likusias rungtynes ir vis tiek tapti TSRS čempionais. Vilniečiai čempionatą baigė 8 vietoje, o po metų jau džiaugėsi bronzos medaliais. Triuškinanti pergalė Kijeve labai pakėlė nuotaiką ir „Žalgirio“ futbolininkams, ir aistruoliams. Galima džiaugsmingai nusišypsoti prisiminus tą pergalę ir dabar.