Penkiolika titulų iš eilės, užgimstantis nenugalimumo mitas ir staiga atsivėrusi bedugnė. Ketverius pastaruosius metus Lietuvos stadionuose karaliavęs FK „Žalgiris“ šiemet sensacingai priverstas užleisti sostą. A lygos pirmenybėse meistriškumo pamoką daugkartiniams šalies čempionams davę Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai privertė praregėti ir sostinės klubo aukščiausius vadovus.
 
„Kai nukrenta karūna, pasilenki, padarai išvadas ir eini toliau“, – teigia „Žalgirio“ sporto direktorius Mindaugas Nikoličius. 15min kalbėjosi su „Žalgirio“ architektu apie nusivylimu virtusį praėjusį sezoną, fiasko priežastis, paslapties skraiste apgaubtą ateitį bei patarimus vyriausiajam komandos treneriui, dėl kurių M.Nikoličių neretai kandžiai pašiepia futbolo sirgaliai ir kai kurie specialistai.
 
– Nuo tos akimirkos, kai teko nuryti karčią piliulę, praėjo nemažai laiko. Ar bandėte atsakyti sau į klausimą, kodėl ketverius pastaruosius metus darniai veikęs mechanizmas šiemet netikėtai užstrigo? – 15min pradėjo pokalbį su „Žalgirio“ sporto direktoriumi.
 
– Šiomis dienomis turėjome labai daug pokalbių ir su žaidėjais, ir su treneriais. Visi turime atsakyti sau į klausimą, kodėl rezultatai yra tokie, kokius šiandien turime. Vieno raktinio atsakymo tikrai turbūt nėra. Tai yra kelių priežasčių kompleksas. Klubas buvo tikrai sėkmingas ir pergalingas. Per pastaruosius penkerius metus komanda 15 titulų laimėjo ne šiaip sau. Mūsų vienas iš tikslų prieš šį sezoną buvo išlaikyti komandos branduolį. Pakeitėme tiktai du svarbius žaidėjus. Andrija Kaludjerovičius išvyko ir į jo vietą pasirinkome naują puolėją Darvydą Šerną. Vietoj svarbų vaidmenį turėjusio Lino Pilibaičio pasirinkome Serge'ą Nyuiadzi, vėliau – Liviu Antalį.

Komanda, kuri skaudžiai pralaimėjo „Astana“ ekipai, mes tikėjome. Manėme, kad patirties nacionalinėje rinktinėje turinčius žaidėjus tokie pralaimėjimai dar labiau grūdins. Komanda, kuri skaudžiai pralaimėjo „Astana“ ekipai, mes tikėjome. Manėme, kad patirties nacionalinėje rinktinėje turinčius žaidėjus tokie pralaimėjimai dar labiau grūdins. Tikėjome, kad ateis tas momentas, kai pralaušime ledus Europoje.
 
Tas pats ir kalbant apie trenerį. Valdui tai buvo jau trečiasis sezonas. Nebuvo jokių požymių, kad gali nutikti taip, kaip nutiko. Bet einant šiuo keliu, atsiranda kitų veiksnių, kurie galiausiai daro įtaką rezultatui. Mūsų komandoje yra daug žaidėjų, kurie 4–6 metus laimi viską. Reikia pripažinti, kad ateina momentas, kai motyvacija žaisti prieš turnyro lentelės apatinės dalies komandas išsikvepia. Šiemet mes nepaprastai daug taškų praradome būtent žaisdami su tomis komandomis. Jau sezono pradžioje pralaimėjome Utenos „Uteniui“, vėliau gavome antausį nuo Kauno „Žalgirio“. Vienu metu turėjome 14 taškų pranašumą ir baigėme sezoną su -4. Be to, sezono pabaigoje buvo rungtynių, kai taškus praradome ir mes, ir „Sūduva“. Neatleistinai išbarstėme pernelyg daug taškų. Per lemiamą mėnesį pralošta 18 taškų – šis reiškinys reikalauja didelės analizės. Kitas dalykas – fizinis pasirengimas. Pavyzdžiui, „Trakai“ ir „Sūduva“ sezono pradžioje atrodė blankiau, buvo tarsi savotiškose duobėse, matyt, dėl to, jog komandos buvo stipriai ruošiamos antrai pusei. „Žalgiriui“ pirma sezono pusė klostėsi labai lengvai, laimėjome Supertaurę, bet po pralaimėjimo Čempionų lygoje vyrai pateko į didelę psichologinę duobę. Klubo vadovai ir treneriai darė daugybę dalykų, tačiau problemos buvo per gilios.
 
– Įvertinus visus šiuos faktorius, jūsų akimis, ar šiemet komanda buvo silpnesnė nei pernai?
 
– Nemanau. Taip, pernai turėjome A.Kaludjerovičių, jis buvo nepaprastai išraiškingas puolėjas ir net turėdamas pusprogę vienas pats galėdavo nuspręsti rungtynių baigtį. Pernai buvo labai daug rungtynių, kuriose jis „patraukė“ komandą. Šiemet turėjome D.Šerną, kuris pirmą kartą savo karjeroje, būdamas 33-ejų, tapo rezultatyviausiu A lygos žaidėju. Teigti, kad šioje pozicijoje mes susilpnėjome – negalėčiau. Nemanau, kad komanda šiemet buvo silpnesnė. Aš manau – stipresnė. Reikėjo alkanų žaidėjų, o jų neturėjome.
 
– Bet sutinkate, kad pasirinkta kryptis – naujus žaidėjus lipdyti prie išlaikyto branduolio – nepasiteisino?
 
– Sutinku. Galiu pripažinti, kad šviežio kraujo mums tikrai trūko. Reikėjo alkanų žaidėjų, o jų neturėjome. Žaidėjams motyvacijos prieš Čempionų lygą netrūksta, tačiau neturėjome tokių, kurie norėtų pirmą kartą laimėti LFF taurę, o ne septintą. Tą puikiai pamatėme LFF taurės finale. Turėjome unikalią galimybę septintą kartą laimėti šį trofėjų ir šią progą lengva ranka paleidome. Mano akimis, tas finalas buvo labai prastas. Nesijautė komandos užsidegimo, agresijos, energijos, noro kovoti. To labai pritrūko.
 
– Kaip nutiko, kad tris kartus didesnį biudžetą turėjęs klubas sezono pabaigoje turėjo kur kas skurdesnį žaidėjų pasirinkimą nei suvalkiečiai?
 
– Visko negalime suvesti vien tik į biudžetų dydį. Turbūt realiau kalbėti apie pinigus, išleidžiamus pagrindinei komandai. Skirtumas tarp to, kiek pagrindinei komandai išleidžiame mes ir jie – santykinai nėra didelis. Mes turime didelius kaštus infrastruktūrai, „Sūduva“ – neturi, didelius kaštus akademijai, „Sūduva“ – neturi. Nežinau tiksliai jų skaičių, bet iš kalbų su futbolo žmonėmis ir agentais manau, jog tas skirtumas tarp mūsų ir jų tikrai nėra net du kartus didesnis.
 
Kitas dalykas – traumos. Brangiai kainavo Sauliaus Mikoliūno netektis, o Mahamane Traoré išvis daugiau laiko gydėsi nei žaidė. Vėliau iškrito Linas Klimavičius. Galėjome nueiti tuo pačiu keliu kaip „Sūduva“ ir rugpjūčio pabaigoje sustiprinti komandą, bet įvertinę milžinišką persvarą turnyro lentelėje, to nepadarėme. Galėjome nueiti tuo pačiu keliu kaip „Sūduva“ ir rugpjūčio pabaigoje sustiprinti komandą, bet įvertinę milžinišką persvarą turnyro lentelėje, to nepadarėme. Šį sprendimą priėmėme pasitarę su treneriais. Iškritus traumuotiems žaidėjams, turėjome 14–15 žaidėjų, o likusias 2 vietas planavome jaunimui. Turime perspektyvų Karolį Uzėlą, susigrąžinome Danielį Romanovskį. Tikėjome, kad ir jiems ateis laikas. Bet kai iš 14 taškų lieka vos keturi, atsiranda įtampa bei stresas. Tokiu metu treneriai vargu ar kliausis jaunimu.
 
– Sutiktumėte, kad tas jaunimas vis dėlto turėtų būti dar arčiau startinės vienuolikės nei buvo šiemet?
 
– Viskas priklauso nuo trenerio. Tikėjausi, kad Valdas juos šiek tiek labiau integruos, bet treneris taip pat turėjo deklaravęs labai aiškią nuostatą. Šiandien tie žaidėjai konkuruoja su nacionalinės rinktinės futbolininkais ir laimėti šią konkurencinę kovą jiems yra labai sunku. Pagal Valdo rekomendacijas mes suteikėme nemažai šansų jauniems futbolininkams iš Nacionalinės futbolo akademijos. Norėjome, kad jauni žaidėjai atsiskleistų būtent mūsų klube, bet visi matėme, kuo tai baigėsi. Prisiminkime vien Simono Stankevičiaus ar Luko Lidakevičiaus istorijas. Juos abu kvietėme pagal V.Dambrausko rekomendacijas. Kiekvienas treneris gyvena titulais ir pergalėmis. Normalu, jog jis galvoja apie savo darbo vietą ir puikiai supranta, kad išsaugoti ją be rezultato bus sunku. Tokiais atvejais jis renkasi stipriausius.
 
– Nemanote, kad su V.Dambrausku atsisveikinote per anksti?
 
– Nežinau kodėl visuomenė tuo netiki, bet čia buvo Valdo sprendimas. Galiu pasakyti atvirai, kad treneris jau anksčiau kelis kartus svarstė apie pasitraukimą, jeigu tai galėtų padėti komanda išbėgti iš šios situacijos. Jis tikrai nuoširdžiai mylėjo „Žalgirį“, jam klubas buvo daugiau nei komanda, kurią jis palaikė nuo mažų dienų. Vilniuje V.Dambrauskas įdėjo labai daug nuoširdaus darbo. Mes tikėjome ir ėjome su juo iki pabaigos, tačiau kai įvyko lemiamas lūžis ir „Sūduva“ mus aplenkė, teko priimti tokį sprendimą. Prieš tai jau buvome išbandę viską – mini stovyklas, susirinkimus.
 
– Bet tuomet perkalbėti trenerio jau nebandėte?
 
– Prieš tai tris kartus jį perkalbėjau. Buvome sutarę, kad jis pabaigs sezoną ir tuomet nuspręsime, ką darome toliau. Nedaug kas žinojo, kad su Valdu buvome pratęsę sutartį dar vienam sezonui. Tą padarėme gana anksti, parodydami, jog juo tikime, norime tęstinumo. Bet sukritus visoms šioms aplinkybės teko galvoti, ką dar galime padaryti. Vienas iš labiausiai supurtančių dalykų – kito trenerio atėjimas. Bet situacija buvo sudėtinga. Šioje sezono stadijoje laisvų trenerių pasirinkimas – ribotas. Teko rinktis žmogų, kuris bent šiek tiek pažinotų Lietuvos futbolą, mūsų virtuvę.
 
– Naujasis treneris buvo surastas labai greitai – vos per parą. Kaip tai įmanoma?
 
– Šiuolaikiniame futbole viskas įmanoma.
 
– Sklido kalbos, kad Aleksandrui Brazevičiui buvote numatę vaidmenį dirbti su klubo jaunimu ateinantį sezoną. Tai tiesa ir ar įmanoma, kad baltarusis galėtų sugrįžti į komandą?
 
– Žinojau, kad jis ieško darbo ir turi vieno Ukrainos klubo pasiūlymą, kurį veikiausiai ir priims. Buvo aišku, kad specialistas po sezono iš Barysavo BATE išeis. O mums reikėjo apsispręsti kone per valandą. Visi supratome, jog tai sprendimas mėnesiui. Tikėjome, kad jis gali duoti teigiamą impulsą. Tai, kaip komanda žaidė su „Atlantu“ ir „Trakais“, rodė, jog galime šį sezoną išgelbėti. Tačiau po to sekė rungtynės su „Jonava“ – tu žiūri ir nesuvoki protu, kas vyksta. Tiesiog nesuvoki.
 
– Nuo šiol „Žalgirio“ vairas patikėtas A.Skarbaliui. Ar ilgai vyko derybos ir kelintas variantas buvo Aurelijus jūsų sąraše?
 
– Kelios pirmos dienos pasibaigus čempionatui tikrai nebuvo geriausios mano gyvenime. Tačiau galiausiai reikia judėti toliau. Ne gėda yra suklupti, bet svarbiausia yra, kaip tu atsistoji ir į šią nesėkmę reaguoji. „Žalgiris“ turi pradėti naują etapą ir pirmasis akmuo šioje dėlionėje – vyriausiasis treneris. Norėjome žmogaus, kuris turėtų ilgalaikę viziją. Nusprendėme, kad A.Skarbalius – pasirinkimas numeris vienas. Aš jam paskambinau ir treneris man pasakė, jog norėtų šito darbo. Tai buvo pirmas geras požymis.

Praleidome su treneriu kalbėdamiesi tris paras ir viskas išsisprendė. Jei susitarti būtų nepavykę, greičiausiai viskas būtų užtrukę kur kas ilgiau. Būtume vykdę konkursą, rinkęsi iš kelių variantų. Supraskite, kad kai tokio lygio klubas kaip „Žalgiris“ praneša, jog ieško trenerio, variantų ir pasiūlymų atsiranda labai daug ir jie plaukia kiekvieną dieną net ir patiems neieškant.
 
– Kodėl A.Skarbalius?
 
– Iki susitikimo maniau, kad A.Skarbalius – geras kandidatas, bet jo nepažinojau, o po pokalbio pamačiau, kad tai yra idealus variantas. Jis puikiai atitinka tas charakteristikas, kokio trenerio mes ieškome. Mums reikėjo aiškaus lyderio, žmogaus, kuris turėtų autoritetą, charizmą, būtų griežtas. Ieškojome griežtos rankos šalininko, nes norėjome tvarkos ir disciplinos.
 
– Ar tai reiškia, kad tiek V.Dambrauskui, tiek A.Brazevičiui tos griežtos rankos stigo?
 
– Taip, man atrodo, kad to trūko. Bet kiekvienas treneris turi savo filosofiją. Pažiūrėkite į šių metų Miuncheno „Bayern“ pavyzdį. Žaidėjai nusprendė „nuimti“ trenerį, kuris laimėjo viską, ir pasirinko savo žmogų. Ir štai pradėjo laimėti vienas rungtynes po kitų, vis tvirčiau pirmauja Vokietijos čempionate. Sunku suvokti, kad tokie dalykai vyksta, bet taip būna (šypsosi). Pačiam treneriui svarbiausia buvo susivokti, ar jau yra laikas grįžti į Lietuvą, nes jis pats prisipažino, kad šiuo metu labiau yra danas nei lietuvis. Visą sąmoningą gyvenimą treneris gyveno tenai, be to, turi nepilnametį sūnų, kuris Danijoje mokosi. Klausimų buvo, bet matėsi, kad Aurelijaus akys dega ir jis labai nori čia dirbti, turi daug ambicijų. Pasikartosiu, bet norisi, kad čia būtų kuo daugiau lietuvių. Bus labai įdomu stebėti jo darbą. Iš karto įvardijome tikslą, jog ateinančiais metais turime vėl laimėti A lygos čempionatą. Tai padaryti bus labai sunku. nes konkurencija bus ypač arši, bet apie kitą vietą net negalvojame.
 
– Ar nesvarstėte A.Skarbaliaus kandidatūros tuomet, kai V.Dambrauskas atsisveikino su komanda?
 
– Aš apie tai tuo metu buvau pagalvojęs, bet kai kurie žmonės mane informavo, kad Aurelijus dar nenori sugrįžt į treniravimą. Be to, pasikartosiu, kad sprendimą reikėjo priimti greitai. Tai nebuvo „gaisrininkas“, kuris tuo metu galėjo išspręsti problemą. Aurelijų reikia supažindinti su klubu, sistema, tai žmogus, kuris taip pat turi didelių reikalavimų klubui. Jis nori, kad visas procesas vyktų aukščiausiu lygiu.
 
– A.Skarbalius taip pat lieka dirbti ir Utenos „Utenio“ asistentu. Kaip jūs tai vertinate?

– Apie tai su juo kalbėjomės. Jis pradėjo Utenoje projektą, bet realiai nedirba, o tik konsultuoja. Tai A.Skarbaliui užima labai nedaug laiko. Jei taip žmogus prisideda prie Lietuvos futbolo ugdymo, mes nematome problemų. Nebus taip, kad treneris kas savaitę vyks į Uteną ir dirbs du darbus.
 
– Praėjusią savaitę klubas išplatino pranešimą, jog laisvaisiais agentais tapo net 12 žalgiriečių. Sutarčių su „Žalgiriu“ nebeturi legionieriai Kaja Roguljis, Matija Ljujičius, Bahrudinas Atajičius ir Mahamane‘as Traore bei lietuviai Egidijus Vaitkūnas, Armantas Vitkauskas, Mantas Kuklys, Darvydas Šernas, Vytautas Lukša, Danielis Romanovskis, Ernestas Stočkūnas ir Jonas Skinderis. Kaip treneris nuspręs, kuriuos iš jų pasilikti komandoje?
 
– Naujasis treneris peržiūrės daugumą mūsų rungtynių, susipažins su informacija ir įvardins, kuriuos žaidėjus nori pasilikti. Su jais tuomet kalbėsime. Pripažinkime, kad „Žalgiryje“ rungtyniavę lietuviai – vieni geriausių šalyje. Nors šiemet jų sezonas ir nebuvo stulbinantis, bet nuolat žaidžia rinktinėje.
 
– Ar ateidamas A.Skarbalius turėjo kokių nors pageidavimų dėl asistentų?
 
– Mes jam suteikėme teisę susirinkti savo štabą. Rolando Džiaukšto ir Andriaus Skerlos sutartys taip pat baigėsi. Liko vienintelis dar metų sutartį su klubu turintis vartininkų treneris Audrius Paškevičius. Treneris turi pats nuspręsti, kas bus jo pirmasis asistentas bei kitas treneris. Taip pat naujasis treneris nori turėti videoanalitiką, kuris filmuotų visas treniruotes ir jas analizuotų. Taip pat pageidavo fizinio rengimo trenerio, bet iš lietuvių pasirinkimas labai menkas.
 
– Kalbant apie naujus žaidėjus, ar labai „Žalgirio“ vadovybę rinkoje apriboja tai, jog kitąmet klubas nežais Čempionų lygoje?
 
– Žinoma, jog sunkiau, tačiau yra ir kita medalio pusė. Tai yra šansas vėl pajausti kraujo skonį. Mūsų finansinės galimybės sumažės, bet dėl to nematau jokios problemos. Mes esame profesionalai, žinome, kaip reikia dirbti. Taip, tai bus iššūkis, bet jis gali išeiti į naudą.
 
– Prarastas A lygos čempionų titulas „Žalgirio“ piniginę paplonins apie 260 tūkst. eurų mažesne UEFA premija. Kokią įtaką tai turės klubui? Ar bus mažinamas personalo skaičius?
 
– Žinoma, jog kai kuriose eilutėse tai atsispindės. Taip pat tai atsilieps ir žaidėjų atlyginimams. Bet mes turime aiškią viziją – norime žaisti Europos lygos atkrintamosiose. Jei mums pavyktų įveikti tris varžovus, kaip tai padarėme 2013-aisiais. Jei tai pavyks, mes šį praradimą kompensuotume. Į biudžetą šios sumos netrauksime, nes pirmiausia tai turime pasiekti, bet mums tai bus labai geras iššūkis ir galimybė įrodyti, ko iš tiesų esame verti.
 
– Vienas komandos lyderių Elivelto sezono pabaigoje nebuvo toks, kokį esame įpratę matyti. Kas tai lėmė ir kokia šio žaidėjo ateitis?
 
– Žaidėjas turėjo trejų metų sutartį ir klubas gali ją pratęsti dar vienam sezonui. Dėl jo apsispręsime per šį mėnesį. Kas lėmė tokį nuopuolį? Galbūt žaidėjas irgi per ilgai užsisėdėjo vienoje vietoje, niekaip nerado motyvacijos. Lietuvoje Elivelto žaidė jau ketvirtą sezoną. Kad ir kaip būtų, šį sezoną jis buvo vienas geriausių žalgiriečių.
 
– Sezono metu komandą papildė nemažai futbolininkų. Kurių iš jų įsigijimas pasiteisino, kurių – ne?
 
– Džiugą Bartkų įsigijome, nes turėjome pakeisti Saulių Klevinską. Šį žaidėją stebėjome jau senokai, o pusmetis – nėra tas laiko tarpas, per kurį galėtume daryti vienokias ar kitokias išvadas. Tikiu, kad jis gali būti naudingas mūsų komandai, ateinantį sezoną pradės nuo pat pradžių ir žiūrėsime, kaip jam seksis. Liviu Antalis – žaidėjas, kurio labai norėjo V.Dambrauskas, bet kuris taip ir neatsiskleidė. Jis nebuvo toks, kokį mes jį matėme pirkdami. Savo laiku jis buvo rezultatyviausias Rumunijos lygos žaidėjas, šioje šalyje turi gerą vardą. Visgi yra tam tikrų niuansų, kurie neleido Liviu sužibėti. Jam kur kas geriau žaisti ant žolės, nei ant dirbtinės dangos ir tas skirtumas labai jautėsi. Bet jis lieka komandoje, nes mes juo tikime. Tai tikrai geras žaidėjas. Diego Oyarzunas atvyko iš Pietų Amerikos. Pradėjo neypatingai, bet vėliau įsižaidė. Manau, jog tai mums – geras futbolininkas. Traumą patyrus Linui Klimavičiui trims rungtynėms pasikvietėme kroatą Kaja Roguljį. Bet žaidėjas nebuvo pasiruošęs.
 
– Į kokius akcentus kreipiate dėmesį pradėdami žvalgybą žaidėjų rinkoje?
 
– Nėra ko slėpti – gynybos liniją beveik visą turime, galbūt komandą dar papildys vienas ar du šių pozicijų žaidėjai. Pagrindinės komandos komplektacijos gairės susijusios su saugais ir puolėjais.
 
– Yra tikimybė, kad komandoje gali būti naujokų lietuvių?
 
– Tokia galimybė visuomet yra, bet žaidėjai, kurie mus domina, turi sutartis. Kai kurie iš jų žaidžia, kai kurie ne, bet situacija yra tokia. Norėtųsi juos įsigyti ar išsinuomoti, tačiau finansinės galimybės to neleidžia padaryti.
 
– Pasibaigus sezonui nusprendėte pakeisti ir dublerių komandos trenerį. Komandos vairas dabar patikėtas Žydrūnui Grudzinskui. Kodėl ėmėtės permainų?
 
– Nuo pat įkūrimo mes buvome Žalgiriečio futbolo akademijos bendraturčiai. Tai yra mūsų pagrindinė akademija. Per kelerius metus jaunieji futbolininkai užaugo, jie dabar jau beldžiasi į vyrų futbolą. Norėjome, kad „Žalgirio“ B komanda būtų paskutinė akademijos pakopa prieš išeinant į suaugusiųjų futbolą. Smagu, jog joje vyko sėkmingas ir kryptingas darbas, o kai kurie vaikai jau gauna ir pirmąsias sutartis.
 
– Mindaugai, sulaukiate nemažai futbolo sirgalių kritikos už tai, jog esą kišatės į vyriausiojo trenerio darbą. Ar klubo sporto direktoriui reikia sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolo?
 
– Kiekvienas klubas renkasi tam tikrą liniją. Pavyzdžiui, Anglijoje visa atsakomybė tenka vyriausiam treneriui (manager), o sporto direktoriaus pozicijos net nėra. Visgi futbolui globalėjant ir klubus įsigyjant verslininkams iš JAV ar Rusijos, tokie žmonės klubuose vis dažniau atsiranda, nes savininkai per juos nori kontroliuoti visus procesus.
 
Yra ir kita strategijos kryptis – vokiška. Aš joje ir užaugau. Sporto direktorius, pasirašydamas sutartį su klubu, prisiima atsakomybę už visus su sportu susijusius procesus. Jei pažiūrėsite bet kurias „Bundesliga“ rungtynes, pamatysite, kad bet kurio trenerio dešinėje visuomet sėdi sporto direktorius. Ne dėl to, kad nurodinėtų treneriui, ką ir kaip daryt, bet todėl, kad už tai yra atsakingas. Tai yra mano darbo baras, tad turiu žinoti, kas vyksta mano darbe. Aš mielai sėdėčiau svarbių asmenų tribūnoje, gurkšnočiau alų ir su jumis diskutuočiau apie tai, kas vyksta aikštėje. Bet pačioje pradžioje, kai pradėjome lipti į šį kalną, aš prisiėmiau atsakomybę. Tuo metu turėjome užsienietį trenerį, kuris nemokėjo lietuvių kalbos ir pats paprašė, jog būčiau šalia. Kai atėjo kiti treneriai, klausimų kažkaip nekilo.
 
– Bet visi taktiniai dalykai – tik trenerio prerogatyva?
 
– Be abejo. Jei priklausytų nuo manęs, tai žaistų jaunimas (šypsosi). Bet čia aš jau matau didesnę problemą. Jei yra gerai, tai geri žaidėjai ir treneriai. Jei blogai – tai iš karto strėlės skrieja į klubo vadovybę.
 
– Bet įmanoma, kad po dvejų ar trejų metų vis dėlto sėdėsite toje tribūnoje ir stebėsite viską iš šalies?
 
– Žinoma, niekada nenorėjau būti treneriu ir žinau, jog juo nebūsiu.
 
– Su A.Skarbaliumi apie šią situaciją kalbėjotės. Juk veikiausiai vis tiek sulaukėte panašių klausimų?
 
– Visiškai apie tai nediskutavome. Prisipažinsiu, šiuo metu svarstau, ar išvis tęsti šį darbą „Žalgiryje“. Galbūt reikia šiek tiek atsitraukti, į viską pasižiūrėti iš šalies. Emociškai jaučiuosi išsekęs. Kol kas apie tai daug papasakoti negaliu, bet minčių tokių kyla. Gruodį dar tikrai dirbsiu, nes naujam treneriui reikės pagalbos, turėsim surasti asistentus, suburti komandą.
 
– Norite pakeisti aplinką?
 
– Kai aštuonerius metus pradirbi, pradedi jaust, kad esi išsikvėpęs ir negali duoti tiek, kiek turėtum ir norėtum.

– Jeigu vis dėlto nuspręstumėte pasitraukti, liktumėt futbole?
 
– Savo laiku turėjau tikrai įdomių pasiūlymų. Buvau gavęs kvietimų iš kelių Lenkijos „Ekstraklasa“ klubų, bet mes turėjome svajonę, kuria degėme. Iki šiol manau, kad nėra utopija, jog Lietuvos klubas žaistų Europos taurių grupių etape. Tai yra paskutinis tikslas, kuris liko čia. Kol kas neįgyvendintas.
 
– Tikėtina, kad pasitraukus jums šių pareigų galėtų imtis buvęs Kauno „Stumbro“ prezidentas Sergejus Slyva?
 
– Kitiems metams jam buvome numatę direktorės Vilmos Venslovaitienės pavaduotojo poziciją. Sergejus buvo vienas realiausių kandidatų. Kadangi netapome čempionais, tai atsispindi biudžete, nežinau, ar galima sau leisti tokią prabangą ir kurti naują poziciją. Jei vis dėlto pasitraukčiau iš sporto direktoriaus pareigų, nemanau, kad kas nors jas užimtų. Viskas vėl remiasi į finansus.
 
– Laimės „Žalgiris“ kitąmet A lygą?
 
– (Šypsosi). Neperšokęs griovio, nesakyk „op!“. Mes ir šiais metais galvojome, kad laimėsime. Manau, jog mūsų nesuprastų niekas, jei tikslas būtų kitas. Mūsų pirmoji žinia šiuo metu taip pat yra tokia, kad nepasiduodame, nekeliame rankų, priimame šį iššūkį ir padarysim viską, kad laimėtume.