FK „Žalgirio“ futbolininkai, praėjusią savaitę su gausiu gerbėjų ir draugų būriu LFF stadione gražiai atšventę savo klubo įkūrimo 70-ąsias metines, ruošiasi šeštam startui UEFA Čempionų lygos varžybose.


Rimas Mackevičius
  
Debiutas įvyko prieš ketvirtį amžiaus, 1992 metais, kai Lietuva pirmą kartą gavo teisę deleguoti mūsų šalies čempioną į stipriausių Europos klubinių komandų turnyrą, kuris pirmą kartą vadinosi nauju pavadinimu – UEFA Čempionų lyga. Burtai lėmė, kad, skirtingai nei Latvijos ir Estijos čempionai, taip pat dalyvavę pirmą sykį, žalgiriečiai varžybas pradėjo ne nuo pirmo, o nuo antrojo rato, kuriame žaidė 32 Europos valstybių čempionai (tuomet galėjo startuoti tik čempionai).
 
Varžovai teko labai rimti – Olandijos pirmenybių nugalėtojai Eindhoveno PSV, kurių gretose nuo 1988 metų rudens žaidė Seulo Olimpiados sidabro medalio laimėtojas (auksą parsivežė žalgiriečiai Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis ir kiti TSRS rinktinės futbolininkai), būsimasis pasaulio čempionas ir vienas geriausių visų laikų pasaulio puolėjų brazilas Romario.
 
Eindhoveno futbolininkai dar prieš ateinant į jų klubą Romario 1987/1988 metų sezone tapo Europos čempionų taurės (taip iki 1992/1993 metų sezono vadinosi UEFA Čempionų lyga) nugalėtojais. Pusfinalyje jie įveikė Madrido „Real“, o finale 1988 metų gegužės 25 dieną Štutgarto stadione stebint 70 000 žiūrovų nugalėjo Lisabonos „Benfica“ ekipą (pagrindinis laikas ir tęsinys baigėsi 0:0, o 11 metrų baudinius Olandijos čempionai realiazavo visus baudinius).
 
Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sunkūs laikai mūsų klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį visiems laikams pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato „Žalgirį“ palaipsniui paliko geriausi futbolininkai, kurie pradėjo žaisti užsienio klubuose. Naujos komandos branduolį sudarė jauni, Lietuvoje išugdyti žaidėjai, o debiutinėse Čempionų lygos rungtynėse jiems talkino ir Viačeslavas Sukristovas.
 
Deja, tų rungtynių nerodė Lietuvos televizija, todėl žalgiriečių debiuto nematėme. Sužinojome iš žinių laidos, kad jis buvo skaudžiai pralaimėtas 0:6. Ypač siautėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius. Jis įėjo į UEFA Čempionų lygos istoriją kaip pirmasis „hat-trick“ autorius.
 
Štai tie žalgiriečiai, kurie dalyvavo pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas). Po keitimų į aikštę įbėgo Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas. Treneris buvo Vytautas Jančiauskas.
 
 

Antrosios rungtynės buvo žaistos rugsėjo 30 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Aikštės šeimininkų sudėtis lyginant su rungtynėms Eindhovene pasikeitė labai nedaug: nuo pradžios žaidė Gražvydas Mikulėnas, po pertraukos įbėgo į aikštę Vytautas Karvelis. Beje, tarp atsarginių buvo būsimasis „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės puolimo lyderis Edgaras Jankauskas (dabartinis Lietuvos rinktinės treneris), bet aikštėje jis nepasirodė.
 
Eindhoveno PSV ekipos sudėtyje į „Žalgirio“ stadiono veją įbėgo ne tik 1988 metų Europos čempionai olandai Hansas van Breukelenas, Berry van Aerle, Adri van Tiggelenas, Erwinas Koemanas (PSV kapitonas), bet ir brazilas Romario, kuris pirmose rungtynėse nežaidė.
 
Buvau tose rungtynėse, sėdėjau šalia Eindhoveno klubo atstovų, kurie dažnai piktinosi savo žaidėjų per mažu aktyvumu, bet žalgiriečių nekritikavo. Pasikalbėjau su jais, gavau dovanų PSV klubo kepuraitę. Olandai negalėjo suprasti, kodėl tiek mažai žiūrovų tribūnose. Bandžiau jiems paaiškinti. Iš tiesų, žiūrovų buvo labai nedaug – apie 2 tūkstančius. Atrodė, kad stadionas beveik tuščias.
 
Ateiti vertėjo vien tam, kad pažiūrėtumėt į Romario. Tai buvo spektaklis: jis beveik visą laiką lėtai ristele bėgiojo, nesivijo nė vieno kamuolio, kuris buvo jam pasiųstas bent kiek tolėliau. Dažnai tiesiog vaikščiojo, nelabai domėdamasis, kur kamuolys. Žiūrėjo į dangų, į matomus už stadiono tribūnų Vilniaus bokštus, retkarčiais žiovaudavo. Bet koks kitas treneris bet kokį kitą žaidėją tokiu atveju būtų pakeitęs. PSV treneris Hansas Westerhofas žinojo, kad to daryti nereikia. Jis puikiai žinojo, kad Romario tiesiog nori užmigdyti šalia jo budėjusius kelis gynėjus. Brazilo momentas būtinai ateis.
 
Iš tiesų, jis atėjo 39 minutę, kai rezultatas buvo 1:0 svečių naudai. Romario gavo patogų perdavimą prie vidurio linijos ir staiga pasikeitė kaip pasakoje: vietoje snaudžiančio tinginio pamatėme genialų puolėją. Jis veržliai, lanksčiai apėjo kelis žalgiriečius, išbėgo vienas prieš vartininką Spetylą ir meistriškai perspyrė virš jo kamuolį į vartų tinklą. Įvartis, 2:0. Po to iki pabaigos Romario vėl tik snaudė ir žiovavo. Pasibaigus 1992/1993 metų sezonui jis perėjo į „Barcelona“, o 1994 metų vasarą buvo išrinktas geriausiu pasaulio čempionato, vykusio JAV, futbolininku. Kartu su TSRS rinktinės vartininku Levu Jašinu brazilas Romario buvo garsiausias pasaulio futbolininkas, kada nors žaidęs „Žalgirio“ stadione.
 

Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Šį sykį teko viską pradėti nuo pirmojo atrankos etapo. Varžovas – Armėnijos čempionas ir taurės laimėtojas Ararato miesto „Cement“ komanda. Pavadinimas ne itin romantiškas, bet tai suprantama – komandą rėmė cemento gamykla.
 
Pirmos rungtynės – 1999 metų liepos 14 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Nei vilniečių, nei svečių sudėtyje nebuvo nė vieno legionieriaus. Žalgiriečiai, kuriuos tuo metu treniravo Kęstutis Latoža, žaidė geriau, daugiau puolė. Vilniečių komandos lyderiai broliai Steško pelnė po įvartį: pirmojo kėlinio pabaigoje įvartį įmušė Igoris, baigiantis rungtynėms – Artūras. 2:0 „Žalgirio“ naudai, pirmoji mūsų klubo pergalė Čempionų lygoje.
 
Antrosios rungtynės įvyko po savaitės Jerevane, garsiajame „Razdano“ stadione, kuris buvo pastatytas per 18 mėnesių (1969-1970 metais), talpino daugiau nei 70 000 žiūrovų, buvo vienas didžiausių Tarybų Sąjungoje. Kaip rašė žurnale „Sporto veidas“ atsakomąsias rungtynes „Razdane“ stebėjęs žurnalistas Modestas Krukauskas, tuo metu stadionas buvo visiškai apleistas, žiūrovų beveik nebuvo.
 
Žalgiriečiai tokioje tylioje aplinkoje armėnų ekipą dar kartą užtikrintai įveikė, šį sykį rezultatu 3:0. Įvarčius pelnė Sergėjus Novikovas (7 minutę), Andrius Jokšas (30 min.) ir Nerijus Vasiliauskas (65 min.). „Žalgirio“ kapitonas abejose rungtynėse buvo legendinės 1983-1990 metų „Žalgirio“ meistrų komandos gynėjas Vladimiras Buzmakovas. Jerevane žaidė ir Žydrūnas Grudzinskas, vėliau tapęs treneriu ir populiariu televizijos futbolo komentatorium.
 
Atsisveikindami su tuo metu apleista „Razdan“ arena, vilniečiai nenujautė, kad jos laukia visiškai kitoks likimas, nei jų gimtojo „Žalgirio“ stadiono. 2008 ir 2012 metais „Razdan“ buvo iš esmės renovuotas, dabar talpina 54 tūkstančius žiūrovų, jame žaidžia Armėnijos rinktinė, Jerevano „Ararat“ klubas. Užstatyti gražų Razdano upės slėnį, kuriame buvo ir yra stadionas, nešančiais didelį pelną daugiaaukščiais namais armėnams net į galvą neatėjo.
 
Antrajame atrankos etape Vilniaus „Žalgiris“ susitiko su Kijevo „Dinamo“ ekipa, treniruojama legendinio trenerio Valerijaus Lobanovskio. Pirmąsias rungtynes, vykusias liepos 28 dieną tuo metu jau modernizuotame Kijevo „Dinamo‘ stadione (jame telpa apie 16 000 žiūrovų) rezultatu 2:0 laimėjo šeimininkai, kurie žaidė pranašiau, nors vilniečiai labai stengėsi kuo aktyviau pasipriešinti. Galėjome savo televizorių ekranuose matyti rungtynių tiesioginę transliaciją, abu Maksimo Šackich įvarčius į Audriaus Dilio vartus.
 
Atsakomosios rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ arenoje saulėtą rugpjūčio 4-osios popietę vėl atnešė džiaugsmo Kijevo „Dinamo“ aistruoliams, kuriuos su mūsų klubo gerbėjais nuo seno sieja draugiški santykiai. Svečiai laimėjo 1:0, vienintelį įvartį po kampinio įmušė Sergėjus Rebrovas.
 
Po rungtynių dalyvavau spaudos konferencijoje. Diplomatiškai pagyręs vilniečius už puikų priėmimą ir ryžtingą kovą aikštėje, Valerijus Lobanovskis atsakė į daug klausimų, o baigdamas pats paklausė žurnalistų – kodėl vis dar nėra atnaujintas „Žalgirio“ stadionas? Atsakymo nebuvo. V.Lobanovskis mandagiai atsisveikino ir išėjo.
 
Tai buvo paskutinė garsaus trenerio viešnagė Vilniuje. 2002 metais, vis dar būdamas „Dinamo“ treneriu, po insulto jis mirė, sulaukęs vos 63 metų. Jo vardas tais pačiais metais buvo suteiktas Kijevo „Dinamo“ stadionui.
 
Trečiojo starto Čempionų lygoje „Žalgiriui“ teko laukti 15 metų. Per tą laiką mūsų klubas patyrė ir galimo išnykimo širdgėlą, ir nuostabaus atgimimo džiaugsmą. Sustiprėjęs ir vėl tapęs aiškiu lyderiu Lietuvoje „Žalgiris“ sugrįžo į Čempionų lygą 2014 metų liepos 15 dieną Zagrebo „Maksimir“ stadione. Tame pačiame „Maksimir“, kuris matė didįjį žalgiriečių 1987 metų triumfą, kai jie atstovaudami visos Tarybų Sąjungos studentijai, bet vilkėdami „Žalgirio“ tradicinius dryžuotus baltai-žalius marškinėlius, tapo Universiados nugalėtojais, finale 5:0 sutriuškinę Pietų Korėjos ekipą.
 
Trečią kartą startuoti teko rungtynėmis su Kroatijos čempionais – Zagrebo „Dinamo“ futbolininkais. Tai buvo atkakli nelygiaverčių varžovų dvikova. „Dinamo“ ekipa namie žaidė geriau nei žalgiriečiai visais požiūriais: smūgiais į vartus pirmavo 19:3, kampiniais 6:2, o įvarčiais 2:0. El Arabi Hilalas Soudani ir Domagojus Antoličius juos įmušė antrajame kėlinyje.


 
 
Vilniuje liepos 22 dieną pirmą sykį Čempionų lygos rungtynes „Žalgiris“ žaidė Lietuvos futbolo federacijos stadione. Po pirmojo kėlinio viltis ištaisyti situaciją dar ruseno, bet iš karto po pertraukos vis tas pats A.Soudani ir Josipas Šimuničius dviem įvarčiais patvirtino, kad Zagrebo dinamiečiai tą vasarą stipresni nei Mareko Zubo treniruojami žalgiriečiai. Dukart po 0:2 pralaimėję „Žalgirio“ futbolininkai viltis pasiekti Čempionų lygos aukštesnę pakopą atidėjo ateičiai.
 
Užpernai burtai lėmė žalgiriečiams žaisti su Švedijos čempionais „Malmö“ ekipa. Pirmoji „Žalgirio“ kova naujajame Malmės „Swedbank“ stadione, pastatytame per dvejus metus (2007-2009), talpinančiame 21 000 žiūrovų ir UEFA įvertintame 4 žvaigždutėmis, įvyko liepos 15 dieną. Aikštės šeimininkai daugiau puolė (smūgių į vartus santykis 17:5, kampinių santykis 8:5), bet vilniečiai puikiai gynėsi, o retkarčiais ir patys veržliai atakavo. Rezultatas 0:0 teikė žalgiriečiams vilčių sėkmingai žaisti Vilniuje ir pasiekti tikslą – įkopti į trečiąjį Čempionų lygos atrankos etapą.
 
Liepos 21 dieną, kai buvo žaidžiamos atsakomosios rungtynės, šios viltys gyvavo šiek tiek ilgiau nei kėlinį. 55 minutę Antonas Tinnerholmas pasiuntė kamuolį į Armanto Vitkausko vartų tinklą. Pakeisti varžybų eigą vilniečiai neturėjo galimybių. Švedai pirmavo ne tik įvarčiais (1:0), bet ir smūgiais į vartus (14:6), kampiniais (8:1). Vis dėlto tai, kaip žaista su Malmės klubu, buvo žingsnis į priekį lyginant su pralaimėjimu Zagrebo ekipai. Viltis laimėti ruseno ilgiau, pasipriešinta tvirčiau.
 
Praeitos vasaros dvikova su „Astana“, ypač jos tragiška (sportiniu atžvilgiu) pabaiga neturi analogų legendiio šalies futbolo klubo istorijoje. Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos LFF stadione ir nuteikė optimistiškai „Žalgirio“ gerbėjus. Nors Kazachstano atstovai prieš metus buvo patekę į Čempionų lygos grupės turnyrą, žalgiriečiai namie liepos 13 dieną jiems niekuo nenusileido, pabaigoje turėjo puikių progų įmušti įvartį, bet neįmušė. Lygiosios 0:0.
 
Nei televizijos transliacijos, nei radijo reportažo iš Astanos nebuvo. Liepos 20 dienos rungtynių eigą tiesiogiai galima buvo sekti tik skaitant internetinės transliacijos užrašus kompiuterio ekrane. Iš pradžių viskas buvo gražu, po to jau neramu – 31 minutę aukštaūgis varžovų gynėjas Marinas Aničičius įmušė ir išvedė aikštės šeimininkus į priekį. Jei įmuštume įvartį, vėl būtų gerai. Kaip stebuklas atskrieja žinia – jau 1:1, žalgiriečių brazilas Elivelto 57 minutę puikiai prasiveržė, spyrė ir pataikė ten, kur reikia. Jei toks rezultatas liks iki galo, būsime nugalėtojai.
 
Žalgiriečiai visomis jėgomis stengiasi apsiginti, kartais labai pavojingai kontratakuoja. Deja, antro įvarčio neįmuša, nors progų turėjo. 90 minučių praėjo – viskas taip, kaip reikia. Teisėjas iš Šveicarijos Sandro Schäreris prideda kelias minutes. Visi Astanos klubo žaidėjai bėga link žalgiriečių vartų, desperatiškai bandydami pramušti svečių gynybą. Vilniečiai kelis kartus ramiai atsimuša. Na, dar truputį, ir mes žaisime kitame etape su garsiuoju Glazgo „Celtic“.
 
Po to tas baudos smūgis. Kamuolys lekia oru į baudos aikštelės kraštą, iš ten galva mušamas link vartų, ten žaidėjų maišalynė ir... skylę gynyboje suradęs kamuolys suspurda „Žalgirio“ vartų tinkle.
 
Kai kompiuterio ekrane sužibo įrašas, kad 92 minutę vėl tas pats M.Aničičius įmušė įvartį ir išgelbėjo „Astana“ ekipą, nesinori tikėti tuo, ką matau savo akimis. Viskas, jokio „Celtic“ nebus. Pralaimėjome 1:2. Iškritome.
 
Toks jau futbolas. Gali paskutinę sekundę pralaimėti tai, ką jau beveik buvai laimėjęs. Nežinau, ar gali ką nors tai paguosti, bet „Astana“ tą Čempionų lygos sezoną baigė lygiai taip pat kaip „Žalgiris“. Namie su „Celtic“ jie sužaidė 1:1, Glazge po 90 minučių buvo toks pats rezultatas. Teisėjas pridėjo laiko, 92 minutę Moussa Dembele iš 11 metrų baudinio atnešė Škotijos komandai pergalę.
 
Ką žada artėjanti dvikova su „Ludogorec“? Pernai žalgiriečiai įrodė, kad įmanoma kovoti su komanda, kuri jau yra ragavusi Čempionų lygos grupės turnyro. Nieko baisaus. Taip, „Ludogorec“ pernai žaidė grupėje su Londono „Arsenal“, Paryžiaus „Saint-Garmain“ ir „Basel“ futbolo klubu, bet kalnų nenuvertė. Nepasiekė nė vienos pergalės, nuo Londono kanonierių svečiuose gavo 0:6. Razgrado stadionas (telpa 8 000 žiūrovų) ne ką didesnis už mūsų Liepkalnyje. Klubų spalvos – beveik tos pačios (žalia ir balta), skiriasi tik atspalviai.
 
Šiaip jau kas nori sužinoti, kaip įveikti „Ludogorec“, turėtų paskambinti į Moldovą. Užpernai mažai kam Lietuvoje žinomas „Milsami‘ klubas iš mažai kam pas mus girdėto Orhėjaus miestelio (30 000 gyventojų) UEFA Čempionų lygos antrajame rate įveikė Razgrado komandą 1:0 svečiuose ir 2:1 namie. „Milsami“ ekipoje buvo tik vienas legionierius. Beje, jei kam įdomu – Orhėjaus stadione telpa 2 500 (du su puse tūkstančio) žiūrovų.