Šiais metais FK „Žalgiris“ sėkmingai pradėjo jau 70-ą savo sezoną. Per praėjusius metus buvo visko: ir svaiginančio džiaugsmo (1952, 1982, 1987 metais), ir neišsipildžiusių lūkesčių (1954, 1964, 1969 metais), ir kartaus nusivylimo (1953, 1962, 1971 metais). Buvo auksinių, sidabrinių, bronzinių sezonų ir tamsios nevilties, bejėgiškumo laikotarpių.


Rimantas Mackevičius

Buvo ir 1977 metai, kai „Žalgiris“ iškovojo teisę sugrįžti į SSRS Pirmąją lygą. O po 10 metų jau aukščiausioje lygoje žalgiriečiai iškovojo įspūdingiausias pergales. Kartą baronas Miunhauzenas (tas pats, kuris skraidė ant patrankos sviedinio) sugebėjo čiupęs save už plaukų ištraukti iš pelkės save ir žirgą, ant kurio jojo. Vilniaus „Žalgiris“ save iš beviltiškai klampios ir nuobodžios pelkės, kuri vadinosi TSRS čempionato Antrąja lyga ir kurioje jis murkdėsi nuo 1972 metų, ištraukė 1977-aisiais. Šis įvykis prieš 40 metų Lietuvos futbolo gerbėjams tapo didele, ilgai laukta švente, bet kelias iki jos buvo nelengvas ir neramus.

Kaip „Žalgiris“ pateko į šią klampynę? Kas ir už ką taip nuskriaudė?

Viskas prasidėjo 1971 metų sezone, kai dalis „Žalgirio“ žaidėjų pradėjo maištauti prieš tuo metu jauną komandos trenerį Algirdą Vosylių (beje, vadovavusį žalgiriečiams nuostabaus 1969 metų atgimimo sezone). Lietuvos sportinė ir kitokia spauda apie konfliktą komandoje kukliai tylėjo. Viešas jis tapo, kai atvykęs į komandiruotę apie tai drąsiai ir atvirai parašė populiaraus sąjunginio savaitraščio „Futbol – chokkej“ korespondentas Viktoras Asaulovas, kuris neslėpė simpatijų Lietuvos futbolui.
 
Buvo liepos vidurys, „Žalgiris“ dar buvo 8 vietoje tarp 22 ekipų, iš kurių 5 turėjo iškristi į žemesnę lygą. Vis dėlto straipsnis buvo labai neramus. V.Asaulovas rašė, kad „Žalgiris“ galėtų būti tarp Pirmosios lygos lyderių, bet tam reikėtų užbaigti konfliktą komandoje. Jo žodžiais, dabar komanda nevaldoma, komandos tiesiog nėra.

Patyrusio žurnalisto nuojauta neapgavo. Prasidėjo nykių pralaimėjimų serija. Rudens pradžioje treneris buvo pakeistas, bet tai negelbėjo. Viskuo nusivylę žalgiriečiai sezoną baigė tik 20 vietoje. Tai reiškė, kad laukia kelionė žemyn. Labai menka paguoda buvo, kad iškrito ir Rygos „Daugava“. Antra lyga – tai daugiau nei 100 komandų, suskirstytų į regionines zonas. Daugumoje ne itin aukšto meistriškumo, bet kovingos ir dažnai šiurkščios ekipos. Žemesnio lygio stadionai. Žemesnio lygio teisėjai. Adatos skylutė, palikta įkopimui į Pirmąją lygą.

1972 metais šauniai startuota (3 pergalės iš eilės), bet koją pakišo silpnokas žaidimas ir menki rezultatai išvykose. Negrįžome į viršų. 1973 metais žalgiriečiai, žaidę oranžiniais marškinėliais (kaip populiari tuo metu Olandijos rinktinė) ilgai pirmavo, bet nesėkmė lemtingose rungtynėse Vilniuje su „Daugava“ užtrenkė duris. 1974 metais mūsų komanda buvo panaši į nukriošusį senuką – po pirmojo rato savo zonoje užėmė 18 vietą. Nors antrame rate atėjo pergalių serija, vis tiek liko tik aštunti, vienintelį kartą žemiau nei Klaipėdos „Atlantas“.

1975 metus lydėjo galingas žaidimas, stambios pergalės, pavojingiausio puolėjo Vytauto Dirmeikio įvarčių kanonada ir pagaliau – pirmoji vieta savo zonoje. Viskas gerai, kopiame į pasiilgtą Pirmąją lygą? Kur tau, būtų per paprasta. Kad gyvenimas žemėje neatrodytų rojumi, varžybų organizatoriai sugalvojo pusfinalio turnyrus, kuriuose 18 komandų (po 3 geriausias iš kiekvienos zonos) buvo paskirstytos po 6 ir žaidė tarp savęs kuriame nors viename mieste. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvo nuspręsta vieną turnyrą rengti Rygoje, nors latviai savo zonoje buvo tik treti, o tos pačios zonos nugalėtojui „Žalgiriui“ teko skristi į tolimąjį Ašchabadą.
 
Turkmėnijos sostinėje trejose rungtynėse pirmauta 1:0, o sužaista 1:1. Likusiose, jau nebeturėjusiose prasmės (į finalinį turnyrą galėjo patekti 2 komandos), pralaimėta.

1976 metais buvo nutarta suburti į atskirą zoną sąjunginių respublikų (išskyrus Rusiją, Ukrainą ir Vidurinės Azijos šalis) komandas. „Žalgiriui“ tai reiškė gausybę tolimų kelionių į Užkaukazę, krūvą triuškinančių pergalių savo stadione, eilę nesėkmių svečiuose ir galutinę 3 vietą, kuri buvo nieko verta.

Viltis teko atidėti 1977 metams. Sako, futbolo sirgalių viltys niekada nemiršta. Šį kartą joms buvo racionalaus pagrindo – rudenį sąjunginėse varžybose puikiai žaidė, sidabro medalius iškovojo Lietuvos studentų rinktinė, kuriai vadovavo dar neseniai „Žalgirio“ marškinėlius vilkėję Benjaminas Zelkevičius ir Stasys Ramelis. Nenuostabu, kad jiems buvo patikėta rengti mūsų pagrindinę komandą eiliniam bandymui iškopti iš Antrosios lygos.

Jauniems treneriams ir jų pakviestiems jauniems futbolininkams entuziazmo netruko. Netikėtai malonios žinios ėmė skrieti į Lietuvą iš treniruočių stovyklos Adleryje (prie Sočio). Atjaunintas „Žalgiris“ žaidžia kontrolinėse rungtynėse kaip lygūs su lygiais su Aukščiausios lygos senbuviais: Donecko „Šachtior“ įveikia 3:0, Maskvos „Dinamo“ 1:0, su Maskvos „Torpedo“ sužaidžia 1:1. Kitų komandų treneriai ir žaidėjai stebisi: iš kur atsirado šita komanda?

Sezono startas – balandžio 16 dieną Vilniuje. Tai ne paprastos, o jubiliejinės „Žalgiriui“ rungtynės – tūkstantosios Tarybų Sąjungos pirmenybėse. Oras puikus, pavasariškas. Varžovas nelabai stiprus – Rybinsko „Saturn“. Žiūrovus naujo starto proga nustebina iki tol neįprasto spalvų derinio „Žalgirio“ apranga (geltoni marškinėliai, žalios kelnaitės ir kojinės) bei ne apskrito, o kvadratinio skerspjūvio mediniai futbolo vartų virpstai (tai nedraudžiama, bet Lietuvoje dar nematyta). Kartais sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. „Žalgiris“ užtikrintai laimi 2:0.

Po to savo stadione 1:0 įveikiamas Kostromos „Spartak“, trečiame ture 2:0 Kalinino (dabartinės Tverės) „Volga“. Pergalių serija pratęsiama svečiuose – gegužės 2 dieną Brianske 2:0 įveikiama „Dinamo“ ekipa. Gražu – po 4 turų vien pergalės, įvarčių santykis 7:0. Toliau – nulinės lygiosios Vitebske su „Dvina“. Prarastas pirmasis taškas, bet dar nepraleistas įvartis. Po penkių turų „Žalgiris“ su 9 taškais (4 pergalės, 1 lygiosios) antras, o pirmauja visas 5 rungtynes laimėjusi ir 10 taškų surinkusi Smolensko „Iskra“. Lyderių susitikimas gegužės 10 dieną Smolenske baigiasi lygiosiomis 1:1. Aikštės šeimininkai pirmavo, bet žalgiriečiai antrajame kėlinyje išlygino rezultatą.
 
Po sėkmingo išbandymo Smolenske vilniečiai namie 1:0 įveikia Liepojos „Zveinieks“ ekipą ir įkopia į turnyro lentelės viršūnę, nes „Iskra“ savo rungtynes pralaimi. Aštuntojo turo rungtynės gegužės 21 dieną Vilniuje su Rygos „Daugava“ buvo ypatingai laukiamos ne vien dėl to, kad tai buvo Pabaltijo derbis, bet ir dėl noro pažiūrėti, kaip atrodo „Daugava“, per du praėjusius sezonus spėjusi pakilti į Pirmąją lygą ir iš jos vėl iškristi.

Pirmąjį kėlinį 2:1 laimėjo darniai, aktyviai žaidę žalgiriečiai. Po pertraukos buvo aštrių momentų ir prie vienų, ir prie kitų vartų. Rygiečiai net spėjo pasidžiaugti įvarčiu, kol pastebėjo, kad teisėjas atsisako jį įskaityti dėl nuošalės. Graži, vertinga vilniečių pergalė (jubiliejinė 400-oji TSRS čempionatuose) ir, suprantama, išsaugota pirmoji vieta.

Po „Baltų derbio“ ten pat „Žalgirio“ stadione – Lietuvos derbis, atvyksta Klaipėdos „Atlantas“, antroji mūsų respublikos meistrų komanda. Gegužės 24 dieną uostamiesčio futbolininkai gerokai silpnesni už vilniečius, pralaimi sostinėje 0:4. Kaliningrado „Baltika“ taip pat per silpna, kad išvengtų pralaimėjimo 0:2 Vilniuje. Žalgiriečiai puikiai rungtyniauja ir namie, ir svetur. Gardine 1:0 įveikiamas „Chimik“, Tuloje tokiu pat rezultatu – „Mašinostrojitel“, o Novomoskovske „Chimik“ gauna 2:0.

Pirmasis kluptelėjimas – Kalugoje, kur stipriai „Lokomotiv“ komandai pralaimima 0:1. Po to – pergalės Vilniuje. Mogiliovo „Dnepr“ įveikiamas 2:0, Bresto „Dinamo“ 3:1, Gomelio „Mašinostrojitel“ – net 4:0. Pirmo rato pabaigoje Novgorode 2:0 įveikiamas „Elektron“, vėsiajame Murmanske sužaidžiama 1:1 su „Sever“, Vologdoje 1:0 nugalima „Dinamo“ ekipa.

Po pirmojo rato „Žalgiris“ pirmas, 2 taškais lenkia pagrindinę persekiotoją Smolensko „Iskra“. Puikiai žaista namie: visos 10 rungtynių laimėtos, įvarčių santykis 23:2. Svečiuose irgi geras rezultatas – 6 pergalės, 3 lygiosios, tik 1 pralaimėjimas, įvarčiai 11:3.

Po beveik dviejų savaičių pertraukos liepos 30 startuoja antrasis ratas, ir iš karto – ledinis dušas pripratusiems prie pergalių žalgiriečiams. Kaliningrade pralaimima „Baltikai“ net 1:4. Namie ne ką geriau – 2:2 su Gardino „Chimik“, 0:0 su Tulos „Mašinostrojitel“. Kur taip reikalingos pergalės? Rugpjūčio 16 pagaliau įvyksta džiaugsmingas lūžis – Novomoskovsko „Chimik“ Vilniuje sutriuškinamas 5:0. Po to atsirevanšuojama 2:0 Kalugos „Lokomotiv“ už vienintelę nesėkmę pirmajame rate. „Žalgiris“ grįžo į pergalių kelią.
 
Svečiuose 2:0 įveikiamas Mogiliovo „Dnepr“, 1:0 nugalima Bresto „Dinamo“ ekipa, 2:1 palaužiamas Gomelio „Mašinostrojitel“ pasipriešinimas. „Žalgiris“ didina pranašumą prieš „Iskra“ ir kitus konkurentus kovoje dėl pirmos vietos. Svajonė apie Pirmąją lygą įgauna realų pagrindą.

Rugsėjo 8 dieną Vilniuje be vargo 2:0 įveikiamas Novgorodo „Elektron“, po trijų dienų 5:1 sutriuškinamas Murmansko „Sever“, o dar po trijų dienų 2:0 nugalima Vologdos „Dinamo“ ekipa. Viskas gaunasi sklandžiai, lyg būtų sviestu patepta. Rybinske 1:0 įveikamas „Saturn“, bet Kostromoje „Spartakas“ pasipriešina rimčiau – 1:1. Kalinine (dabartinėje Tverėje) „Žalgiris“ švenčia pergalę 2:1 prieš „Volga“. Šioms rungtynėms skirtoje programėlėje rašoma: „Turbūt jau nė vienas žmogus neabejoja, kad „Žalgiris“ taps mūsų zonos varžybų nugalėtoju“. Spalio 4 dieną Vilniuje 6:0 įveikiama Briansko „Dinamo“ komanda.

Ateina diena, kai galima padėti pergalingą tašką ir tapti nebepavejamais – spalio 7 žaidžiama „Žalgirio“ stadione su Vitebsko „Dvina“. Tas rungtynes prisimena daugelis vyresnio amžiaus „Žalgirio“ gerbėjų – ne vien dėl šaunios, lengvos pergalės 3:0, bet ir dėl po to įvykusios stichinės aistruolių demonstracijos, eitynių nuo „Žalgirio“ stadiono iki tuometinio Lenino (dabar Gedimino) prospekto, kur juos sustabdė ir neleido toliau eiti milicijos (tuometinės policijos) pareigūnai. Aistruoliai skandavo klub1 ir Lietuvą šlovinančius šūkius, dainavo populiarias liaudies dainas. Nebuvo nei vitrinų daužymo, nei mašinų vartymo, nei susirėmimo su milicija. Džiaugsmui išlieti pakako taikių, priimtinų priemonių.
 
Man pasisekė – buvau tose rungtynėse, nors tuo metu kaip daugelis studentų buvau išvykęs iš Vilniaus, kad padėčiau nuimti derlių. Mus pasiuntė į Maišiagalos daržininkystės tarybinį ūkį, kur rinkome labai skanias morkas ir kopūstus. Ūkio direktorius buvo aistringas „Žalgirio“ gerbėjas, todėl nemokamai davė autobusą, kad visi studentai, kurie neabejingi futbolui, galėtų važiuoti į Vilnių ir palaikytų žalgiriečius stadione. Mums tai buvo puiki dovana.

Viskas, pirmoji vieta garantuota. Vėl esame per žingsnį nuo aukštesnės lygos. Ką toliau daryti? Juk iki lemtingų rungtynių su kurios nors kitos zonos nugalėtoju, kuris dar nežinomas, liko keturi paskutinieji turai.
 
Tie, kurie galvojo, kad į spalio 10 dienos žalgiriečių rungtynes namie su Smolensko „Iskra“ aistruoliai nesusirinks, nes jau viskas aišku, labai suklydo. Lyg norėdami padėkoti savo komandai už puikų sezoną, pirmąją vietą zonoje, į dvikovą su pagrindiniu konkurentu susirinko labai daug žiūrovų. „Žalgirio“ stadionas buvo pilnas.

Buvau ten, nes ūkio direktorius mums vėl nepagailėjo autobuso artimai kelionei į Vilnių futbolo nugalėtojams pagerbti. Tą vakarą nuotaika stadione buvo nuostabi, džiaugsminga. Labai norėjosi patvirtinti pranašumą dar viena pergale – šį kartą prieš pagrindinį konkurentą, bet ir nesėkmė iš mūsų jau nieko nebūtų atėmusi. Vienintelį kartą mačiau, kad aistringiausieji ir rėksmingiausieji „Žalgirio“ aistruoliai netilpo vienoje tribūnoje (tada jų firminė buvo Pietų Antroji, vėliau jie ėmė rinktis Pietų Ketvirtojoje). Dalis karščiausių gerbėjų įsikūrė Šiaurės Trečiojoje. Buvo nuostabu girdėti, kaip „pietiečiai“ ir „šiauriečiai“ varžėsi, norėdami parodyti stadionui, kad jie garsiau ir išradingiau palaiko mūsų futbolininkus. Kai vieni aprimdavo, kiti įsisiūbuodavo. Gaila, kad tai netapo tradicija.

Po pirmo kėlinio – 1:1. Antrajame žalgiriečiai įmuša įvartį ir nugali 2:1. Nuostabu, pagrindiniai konkurentai įveikti ir tiesioginėje dvikovoje. Stadione ilgai nerimsta dainos, jos girdimos ir grįžtančiuose iš „Žalgirio“ stadiono į įvairius Lietuvos miestus ir miestelius autobusuose. Mes laimėjom, mes pirmi. Toliau – artima kelionė į Baltijos pajūrį, lengva pergalė 3:1 prieš Liepojos „Zveinieks“. Po to – principinė dvikova svečiuose su Rygos „Daugava“, pasibaigusi 2:2. Zonos varžybų pabaigai – viešnagė Klaipėdoje spalio 23 dieną, lygiosios 2:2 su „Atlantu“.

Puikus „Žalgirio“ varžybų zonoje rezultatas: per 40 rungtynių pasiekta 30 pergalių, 8 kartus sužaista lygiomis, tik dusyk pralaimėta. Įmušta 80 įvarčių, praleistas 21. Ypač galingai žaista namie: 18 pergalių, 2 lygiosios, nė vieno pralaimėjimo, įvarčių santykis 52:6.

Liko svarbiausias žingsnis – rungtynės su kitos zonos nugalėtoju. Burtai lėmė mums kovoti su Nalčiko „Spartak“. Pirmoji dvikova – Kabardino Balkarijos sostinėje spalio 31 dieną. Varžybų reglamentas keistokas, kadaise naudotas pirmuose Tarpžemyninės taurės turnyruose, o vėliau beveik užmirštas: nekreipti dėmesio į pasiektus įvarčius. Svarbu tik pergalė, lygiosios ar pralaimėjimas. Jei ekipos pasiektų po vieną pergalę ar du kartus sužaistų lygiomis, būtų rengiamos papildomos rungtynės neutralioje aikštėje.

Tai reiškė, kad „Žalgiriui“ svečiuose jokiu būdu negalima pralaimėti, jei norima jau po atsakomųjų rungtynių Vilniuje švęsti perėjimą į aukštesnę lygą. Būtina nugalėti arba sužaisti lygiomis. Deja...

Nebuvo nei televizijos transliacijos, nei radijo reportažo. Liūdną naujieną, kad žalgiriečiai pralaimėjo Nalčike 0:1, sužinojome vakarinėse sporto žiniose. Dabar tik pergalė Vilniuje lapkričio 8 dieną galėjo išsaugoti viltį pasiekti Pirmąją lygą papildomose rungtynėse neutraliame stadione. Ažiotažas prieš varžybas buvo milžiniškas: bilietų atvirame pardavime nebuvo, juos skirstė pagal paraiškas. Visiems norintiems bilietų neužteko. Nuotaika užpildytame „Žalgirio“ stadione buvo labai nervinga. Negi viso sezono žalgiriečių triūsas, puikios pergalės vėl nueis perniek dėl lemtingo kluptelėjimo?
 
Tylios, įsitempusios tribūnos. Kadangi bilietai skirstyti organizuotai, jokių aistringiausių sirgalių tribūnų su jų karštu palaikymu. Prieš rungtynes – gėlės svečiams ir žalgiriečiams. Futbolininkai pribėga prie tribūnų, atiduoda savo gėles ten sėdinčioms moterims. Gražu. Tribūnos ploja. Teisėjas sušvilpia. Prasidėjo. Žiūrovai beveik neskanduoja, nešaukia, tik aikčioja ir aimanuoja dėl neišnaudotos vienos ar kitos progos. Po pirmo kėlinio – 0:0.
 
Aš stadione, Rytų tribūnos apačioje. Prieš mane kažkoks nervingas vyras savo žmonai isteriškai aiškina, kad „Žalgiris“ niekada neįmuš. Ta jį ramina. Žiūrovai net neina per pertrauką prasiblaškyti. Antrasis kėlinys. Žalgiriečiai puola link pietinių vartų ir pagaliau Eugenijus Riabovas įmuša. Džiaugsmo banga ir vėl – įtampa. Dabar svarbu nepraleisti. Svečiai puola, nenori papildomos dvikovos. Kelis kartus žalgiriečių vartus gelbsti vartininkas Antanas Ulevičius ir sportinė sėkmė. Pagaliau teisėjo švilpukas, reiškiantis pergalę 1:0.
 
Viltis įkopti į Pirmąją lygą išsaugota. Toliau – papildomos rungtynės Kišiniove lapkričio 10 dieną, vos trumpai pailsėjus. Džiaugsminga naujiena: lemiamas rungtynes iš Moldavijos sostinės transliuos Lietuvos televizija. Visi tikisi pergalės, prilimpa prie televizorių.
 
Pradžia – kaip siaubo filme: varžovai be atvangos puola, vilniečiai vos spėja atsimušinėti. Pagaliau įvartis į mūsų vartus. Pralaimime 0:1, o spartakiečiai vis puola, puola. Kartais tik laimė ir vartininko meistriškumas gelbsti nuo antro įvarčio. Po labai liūdnos pradžios – Juzefo Jurgelevičiaus stebuklingas smūgis iš toli į viršutinį vartų kampą, išlyginęs rezultatą.
 
Vėliau bendraudamas su „Žalgirio“ gerbėjais jis pasakojo, kad naktį prieš lemiamas rungtynes labai blogai miegojo. Žaisdamas pagalvojo apie tai ir prisiminė atvejį, kai būdamas Minsko „Dinamo“ komandoje kartą irgi neišsimiegojo, o po to rungtynėse jam pavyko rezultatyvus smūgis iš toli. Nutarė pakartoti – kamuolys lėkė tiksliai ten, kur reikėjo, ir įlėkė į tinklą. Šiaip jau J.Jurgelevičius iš toli spirdavo retai, labiau garsėjo puikiais kamuolio perdavimais ir suktais smūgiais nuo kampinio gairelės.

Išlyginę santykį, žalgiriečiai perėmė iniciatyvą ir prispaudė varžovus. Antrajame kėlinyje puolėjai Vytautas Dirmeikis ir Eugenijus Riabovas meistriškai perduodami vienas kitam kamuolį prasiveržė pro gynybos gretas ir įmušė antrą įvartį. Pakvipo „Žalgirio“ triumfu. Varžovai troško išlyginti rezultatą, puolė mūsų vartus. Norėjosi, kad laikas lėktų kuo greičiau, bet minutės slinko lėtai, lyg temptų sunkų traukinį.

Kai liko 5 minutės, prie mūsų vartų kilo sumaištis, ir kamuolys atsidūrė tinkle. Pergalė išsprūdo? Ne, Kęstutis Latoža pribėga prie teisėjo, rodo, kad buvo nuošalė, prašo pasitarti su šoniniu arbitru. Po trumpo pasitarimo su padėjėju teisėjas skelbia, kad įvartis dėl nuošalės neįskaitomas. Išsigelbėjome.
 
Po teisėjo finalinio švilpuko žalgiriečių ir jų gerbėjų džiaugsmas buvo beribis. Pergalė 2:1. Įstengėme, pasiekėme, sulaukėme. „Žalgiris“ grįžta į Pirmąją lygą!
 
Vilniuje nugalėtojai buvo gražiai sutikti. Vilniaus Inžinerinio statybos instituto (VISI) studentų kavinėje „Visytė“ įvyko iškilmingas pagerbimas, kuriame teko laimė ir man, tuometiniam Statybos fakulteto ketvirtakursiui, dalyvauti. Apie sėkmingą sezoną pasakojo treneris B.Zelkevičius, futbolininkai. Komandos gerbėjai ne tik dalyvavo susitikime, bet ir parengė meninę programą, nes tarp jų buvo aktorių, muzikantų, dainininkų. Garsus scenos meistras, o jaunystėje puikus futbolininkas Henrikas Kurauskas, pakvietęs pagalbon futbolo veteraną Stasį Paberžį, padeklamavo emocingą monologą iš dramos spektaklio. Buvo jauki, šilta aplinka, kaip giminėms malonia proga susirinkus. Vėliau įvyko dar vienas komandos susitikimas su gerbėjais „Žinijos“ draugijos salėje. Klausimams ir linkėjimams nebuvo galo.

Sėkmingo sezono pabaigai – lyg šventinis pyragas kelionė į Tunisą žaisti draugiškų rungtynių su iškovojusia teisę dalyvauti 1978 metų pasaulio čempionate šios Afrikos šalies rinktine. Žalgiriečiai pralaimėjo 0:1, bet sulaukė pagarbių atsiliepimų kaip stiprūs ir mandagūs varžovai.
 
Tikėjome ir jautėme, kad džiaugsmingas 1977 metų sezonas pradėjo naują, šviesų Lietuvos futbolo istorijos puslapį. Kaip parodė ateitis, neklydome.

Štai jie, 1977 metų Vilniaus „Žalgirio“ didvyriai: treneriai Benjaminas Zelkevičius ir Stasys Ramelis, žaidėjai Vytautas Dirmeikis (dalyvavo visose 43 rungtynėse, įmušė 18 įvarčių), Juzefas Jurgelevičius (42 rungtynės, 9 įvarčiai), Algis Mackevičius (42, 7), Gediminas Paberžis (42), Algis Puodžiūnas (42, 1), Eugenijus Riabovas (42, 23 įvarčiai – rezultatyviausias puolėjas), Antanas Ulevičius (41, -20), Genadijus Žarkovas (41, 4), Kęstutis Latoža (39, 8), Kęstutis Gražulis (37, 1), Sergejus Baranovas (35, 5), Zigmas Abrutis (30), Stasys Danisevičius (25, 1), Valerijus Kromanas (20, 5), Stasys Imenickas (11), Kazimieras Dranginis (8), Vaclovas Jurkus (7, -3), Viktoras Filipovičius (6), Viktoras Pavlovas (5), Alius Dubinskas (3), Vytautas Rimkus (3).