Šiais metais FK „Žalgiris“ sėkmingai pradėjo jau 70-ą savo sezoną. Per praėjusius metus buvo visko: ir svaiginančio džiaugsmo (1952, 1982, 1987 metais), ir neišsipildžiusių lūkesčių (1954, 1964, 1969 metais), ir kartaus nusivylimo (1953, 1962, 1971 metais). Buvo auksinių, sidabrinių, bronzinių sezonų ir tamsios nevilties, bejėgiškumo laikotarpių.


Rimas Mackevičius

„Žalgirio“ gerbėjams kiekvienas sezonas savaip brangus, kiekvieno – savas skonis, savas kvapas, savo spalvos ir atspalviai. Mintimis nuskriekime į 1966 metus. Tąkart, prieš pusę amžiaus, „Žalgiris“ žaidė vieną įdomiausių, emocingiausių, sėkmingiausių sezonų, nors pagrindinio tikslo – pirmosios vietos, kuri leistų įkopti į Tarybų Sąjungos čempionato Aukščiausiąją lygą – taip ir nepasiekė. Pritrūko vieno vienintelio taško. Siūlome susipažinti su antra futbolo entuziasto ir rašytojo Rimo Mackevičiaus straipsnio apie 1966 metų sezoną dalimi.

1966 metų sezono antrasis ratas „Žalgiriui“ prasidėjo liepos 15 dieną. Dabar atrodo keista, kad Tarybų Sąjungos čempionatas nebuvo sustabdytas pasaulio futbolo pirmenybių Anglijoje dienomis. Geriausi TSRS futbolininkai žaidė pasauliniame forume, o komandos, iš kurių jie buvo pakviesti, privalėjo rungtyniauti ir rinkti arba barstyti taškus be jų. Šauniai užbaigęs pirmąjį ratą, „Žalgiris“ nesumažino energijos ir meistriškumo antrojo pradžioje. Stavropolio „Dinamo“ ekipa Vilniuje buvo lengvai įveikta 3:0. Žalgiriečių atotrūkis nuo antrosios vietos padidėjo iki 3 taškų.

Liepos 24 dieną Lietuvos sostinėje žaidė Nalčiko „Spartak“. Pralaimėjo žalgiriečiams 0:1 pirmąjį kėlinį, bet antrajame išsigelbėjo nuo nesėkmės, baigė rungtynes rezultatu 1:1. Nors iškovojo ne trokštamus du, o tik vieną tašką, varžybų lyderiai vilniečiai atitrūko nuo persekiotojų dar labiau – keturiais taškais. Po penkių dienų „Žalgiris“ savo stadione 2:1 įveikė Grozno „Terek“. Atotrūkis padidėjo iki 5 taškų.
 
Rungtynių serijos savo aikštėje pabaigai rugpjūčio 3 dieną buvo žaista su vienu iš aktyviausių persekiotojų – Kirovabado „Dinamo“. Vėl puikus žalgiriečių žaidimas, vėl pergalė, šį kartą pasekme 1:0. Atotrūkis – jau 6 taškai. Šaunu! Toliau – išvyka į saulėtąją, karštąją Adžariją pas pirmo rato skriaudikus Batumio dinamiečius. Atsirevanšuoti už nesėkmę Vilniuje pavasarį žalgiriečiams nepavyksta, bet lygiosios 1:1, pasiektos rugpjūčio 11 dieną, visiškai priimtinos. Dar vienas taškas į mūsų taupyklę.

Po rungtynių Gruzijoje – kelionė į Armėniją žaisti rugpjūčio 16 dieną su autsaideriu, daugiausia įvarčių praleidusiu Leninakano „Širak“. Atrodė, pergalė turėtų pati įkristi į vilniečių rankas kaip prinokęs saldus persikas nuo medžio. Ir staiga – pralaimėjimas 0:1. Še tau kad nori... Iš Armėnijos – vėl į Gruziją, į sostinę Tbilisį, kur rugpjūčio 22-ąją laukė silpnokas svečiuose, bet namie beveik nepralaimintis Tbilisio „Lokomotiv“. Ir „Žalgiriui“ namie nepralaimėjo. Dar blogiau – įveikė mūsų komandą 2:1.

Taškų persvara prieš persekiotojus, svajojančius apie pirmą vietą, tirpo, kaip sviestas karštoje saulėje. Po sunkios išvykos į Užkaukazę liko 4 taškai. Įvertinant, kad žalgiriečiai sužaidė vieneriomis rungtynėmis daugiau už pagrindinius konkurentus, visai nedaug. Pats laikas būtų sugrįžti namo, pailsėti, atsigauti po nesėkmių, užbaigusių pergalingą seriją. Bet ne – kelionei į Lietuvą dar ne laikas. Paskutinę vasaros dieną – viešnagė Rostove prie Dono, dvikova su „Rostselmaš“. Pagaliau pergalė, labai reikalinga „Žalgiriui“ pergalė 1:0.

Pirmąjį rudens mėnesį žalgiriečiai pradėjo vis dar išvykoje. Rugsėjo 7 dieną Krasnodare įvyko vienos svarbiausių vilniečiams rungtynių: jie susitiko su antrąją vietą užimančia „Kuban“, kuri savo stadione tą sezoną dar nebuvo pralaimėjusi. Rungtynėms skirtoje programėlėje nebuvo gailima gražių pagyrimo žodžių svečiams iš Lietuvos: „Žalgiris – patyrusi ir stipri komanda. Lietuvos futbolininkai mėgsta kombinacinį žaidimą, dažnai keičia puolimo kryptį. Saugai kruopščiai perduoda kamuolį puolėjams. Aktyvūs krašto puolėjai. Vidurio puolėjų pora puikiai užbaigia komandos draugų pastangas. Puolimo linija stipriausia pogrupyje – 39 įvarčiai.“

Šiandien kiek neįprasti mums žodžiai apie krašto ar vidurio puolėjus, kai tas puolėjas iš viso vienintelis daugumoje dabarties taktinių schemų. Tada žalgiriečiai naudojo moderniausią brazilišką sistemą 1+4+2+4, kurioje būdavo net keturi puolėjai. Deja, Krasnodare nė vienas mūsų puolėjas neįmušė įvarčio. Pralaimėta 0:2.
 
Toliau – kelionė arčiau namų pas kaimynus estus. Talino „Dinamo“ ekipa tais metais jau buvo įveikta du kartus Vilniuje – čempionate 3:2, vėliau TSRS taurės turnyre 4:0. Rugsėjo 12 dieną jaukiame Talino stadione vilniečiai lengvai nugalėjo pogrupio autsaiderius dar kartą 3:0.

Pagaliau kelionės baigėsi, atėjo laikas pasirodyti pasiilgusiems gyvo futbolo ir pergalių Lietuvos futbolo gerbėjams. Rugsėjo 18 dieną į svečius atvyko Kazanės „Rubin“. Rungtynėms skirtoje programėlėje rašyta: „Susitikimas žada futbolo mėgėjams daug įdomių sportinės kovos momentų“. Tokių momentų iš tiesų buvo, o nugalėtoją nulėmė vienintelis žalgiriečių įvartis. Pergalė – 1:0.

Po pergalės prieš Totorijos sostinės futbolininkus sekė dviejų savaičių pertrauka, o spalio 3 dieną – principinė dvikova namie su pirmajame ture vilniečius sutriuškinusia Rygos „Daugava“. Daug žiūrovų, daug emocijų, daug momentų ir – 0:0. Puikiai žaidė latvių vartininkas Laimonas Laizanis, gelbėjęs svečius net beviltiškose situacijose.

Priartėjo lemiama kovoje dėl pirmosios vietos pogrupyje diena – spalio 6-oji, kai Vilniuje atėjo laikas susiremti „Žalgiriui“ ir vos vienu tašku atsiliekančiam Ivanovo „Tekstilščik“. Būti ar nebūti? Statistika prieš rungtynes stebėtinai panaši: vilniečiai surinko po 28 rungtynių 38 taškus, ivanoviečiai – 37. „Žalgirio“ įvarčių santykis 43:22, „Tekstilščik“ – 44:22. Mūsų komandą tenkintų ir lygiosios, o pergalė jai atvertų platų kelią ramiai kelionei link pirmosios vietos. Rungtynėms ruošėsi visi. Futbolininkai treniravosi, aistruoliai gaudė bilietus ir naujausias žinias apie komandų pasirengimą, statybininkai baigė įrengti vengrų gamybos švieslentę virš šiaurinių stadiono vartų, naują garso sistemą. Ne paslaptis – ruošėmės pergalingai sezono pabaigai ir įžengimui į Aukščiausiąją lygą, kuri tada vadinosi A klasės pirmąja grupe.
 
Stadionas buvo prikimštas aistruolių. Oficialiai tada rašydavo, kad jame telpa 18 tūkstančių žiūrovų, bet daugybė žmonių prasmuko be bilietų, užsėdo visus praėjimus, sustojo virš sėdimų vietų esančioje estakadoje, net užsliuogė ant kolonų, puošusių Rytų tribūną. Stadionas alsavo nekantriu futbolo rungtynių laukimu. Pagaliau komandos pasirodė „Žalgirio“ stadiono vejoje, lydimos tribūnų griausmo. Žalgiriečiai liko ištikimi tradicinei to sezono aprangai: raudoni marškinėliai, baltos kelnaitės, baltos kojinės su dviem siaurom horizontaliom raudonom juostelėm viršuje. Komandų kapitonams ir žaidėjams buvo įteiktos gėlės. Teisėjas sušvilpė – prasidėjo.
 
Deja, nemačiau tų rungtynių nei stadione, nei per televiziją – buvau ketvirtos klasės mokinys, turėjau eiti į mokyklą, į popietinę pamainą. Suspėjau išgirsti tų rungtynių pergalingą aidą: kai skubėjau namo ir stotelėje išlipau iš autobuso tuo metu Melnikaitės (dabar Juozapavičiaus) gatvės pradžioje, dangus lyg sugriaudėjo nuo stadiono pusės, tas griaudėjimas tesėsi ilgai, garsiai. Turbūt jį girdėjo pusė miesto. Supratau: žalgiriečiai įmušė įvartį. Bėgau kuo greičiau namo, į trečią aukštą, įjungiau televizorių ir spėjau išgirsti džiaugsmingus komentatoriaus Algio Matulevičiaus žodžius: „Vilniečiai iškovojo labai svarbią pergalę rezultatu 1:0“. Valio, valio, valio!

Taip, lemiamas įvartis, griaudėjęs per pusę miesto, buvo įmuštas likus penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Jį įšovė krašto puolėjas Romas Biliūnas. Visa Lietuva džiaugėsi. Laikraščiai negailėjo vietos sportinės kovos aprašymui ir nuotraukoms. Po šios pergalės „Žalgiris“ atitrūko nuo persekiotojų – „Tekstilščik“ ir Kirovabado „Dinamo“ – trimis taškais. Liko trejos rungtynės. Laimės žiburys – pirma vieta – atrodė ranka pasiekiamas.
 
Paskutinės pogrupio varžybos namie – spalio 11 dieną su Kaliningrado „Baltika“. Visų mintyse – tik pergalė. Stadionas vėl sausakimšas, šventinis, mirguliuojantis vėliavomis ir plakatais. Mačiau tai, nes spėjau į pačią pabaigą. Buvo likę apie 10 minučių. „Žalgiris“ pirmavo 1:0. Likus kelioms minutėms iki pabaigos, stadionas pradėjo dainuoti: „Ant kalno mūrai...‘, „Viens, du, trys, graži Lietuva...“. Po to įsiplieskė tūkstančiai fakelų: visi turėjo atsinešę į stadioną laikraščių, kad juos patiestų ant suolų, ir dabar susukę tūtelėmis negailestingai degino. Vėliavos, dainos, fakelų ugnys... Buvo nuostabu. Po teisėjo švilpuko, paskelbusio pergalę, žiūrovai ilgai nesiskirstė: kas dainavo, kas dalijosi įspūdžiais. Džiaugiausi pergale, aplinkui mačiau tūkstančius laimingų žmonių. Tai neužmirštama.
  
Liko dvejos rungtynės. Žalgiriečių persvara išaugo iki 4 taškų. Tai reiškė, kad likusiose dvikovose Volgograde ir Gomelyje reikėjo iškovoti bent vieną taškelį, ir mes pirmi. Prisimenu tą džiaugsmingą spalio 16 vakarą, kai per radijo sporto žinias išgirdau, kad Volgograde su „Traktor“ sužaista 0:0. Dabar jau niekas negalėjo nei pavyti, nei aplenkti.

Paskutinės rungtynės spalio 21 dieną mums, pogrupio nugalėtojams, jau buvo nereikšmingos, todėl žalgiriečiai jas žaidė pusiau ilsėdamiesi. Nenuostabu, kad vienam iš atsilikėlių Gomelio „Spartak“ svečiuose buvo pralaimėta 0:1, bet vargu ar Lietuvoje buvo bent vienas futbolo gerbėjas, kurį šis rezultatas nuliūdino.

Pogrupio varžybos buvo baigtos. Per 32 rungtynes „Žalgiris“ iškovojo 18 pergalių, 7 kartus sužaidė lygiomis, 7 sykius pralaimėjo. 45 įmušti įvarčiai, 23 praleisti. Ypač gerai vilniečiai žaidė gimtajame „Žalgirio“ stadione, kur iš 16 rungtynių laimėjo 12, lygiomis tenkinosi 3 kartus, o pralaimėjo tik sykį sezono atidarymo rungtynėse. Įvarčių santykis 27:6. Svečiuose balansas nežymiai teigiamas: laimėta ir pralaimėta po 6 kartus, 4 sykius neišaiškinta nugalėtojo. Įvarčiai 18:17.
 
Žalgiriečių pergalės pogrupyje džiaugsmas vis dėlto buvo dar ne pilnas triumfas, nes dabar laukė kova savo ir varžovų aikštėse su kitų dviejų pogrupių nugalėtojais dėl vienintelio kelialapio į Aukščiausiąją lygą. Tie kiti du pretendentai – Lugansko „Zaria“ iš Ukrainos ir Taškento srities „Politotdel“ iš Uzbekijos. Finalinis turnyras prasidėjo spalio 27 dieną Vilniuje, į kurį žaisti su „Žalgiriu“ atvyko „Zaria“ futbolininkai. Puikių vilčių buvo daug: prisiminėme, kad prieš vienerius metus žalgiriečiai svečius iš Lugansko namie sutriuškino 5:0. Dabar labai reikėjo pergalės bent minimaliu rezultatu.
 
Nepavyko nugalėti – lygiosios 0:0. „Zaria“, garsėjusi tą sezoną puikia gynyba, sugebėjo nepraleisti įvarčio, nors kino kronikoje užfiksuotas momentas, kai vilniečiai buvo labai arti tikslo: kamuolys, smūgiuotas iš kelių metrų atstumo, pataikė į skersinį.

Antrosios (ir paskutinės tą sezoną) rungtynės namie – spalio 31 dieną su Uzbekijos komanda. Čia jau geriau: vilniečiai po Kazio Čepo įvarčio ankstyvu sniegu pabarstytoje aikštėje vykusios dvikovos pabaigoje laimi prieš „Politotdel“ 1:0 ir išsaugoja viltį įgyvendinti svajonę apie Aukščiausią lygą. Toliau – laukimas, kaip sužais Luganske varžovai. Šeimininkai laimėjo 1:0.

Tokiu būdu po finalinio turnyro pirmojo rato „Žalgiris“ ir „Zaria“ turėjo po 3 taškus ir vienodą įvarčių santykį, uzbekai po dviejų nesėkmių atsiliko. Viską (ar beveik viską) turėjo lemti lyderių rungtynės Luganske lapkričio 8 dieną. Ažiotažas buvo milžiniškas. Deja, Lietuvoje negalėjome nei matyti televizijos transliacijos, nei klausytis radijo reportažo. Į Luganską nuvyko Lietuvos kino kronikos filmuotojų grupė, vadovaujama garsaus dokumentinių filmų kūrėjo V.Starošo, bet, kaip viename susitikime su „Žalgirio“ gerbėjais prisiminė B.Zelkevičius, tuomet jau treneris, grupės į stadioną dėl neaiškių priežasčių neįleido. Pralaimėjome 0:2. Negirdėjau ir neskaičiau spaudoje žalgiriečių nusiskundimų dėl galimų teisėjo klaidų. Tiesiog pralaimėjome. Tiesiog tą dieną svetimame stadione turbūt buvome truputį silpnesni.

Lapkričio 12 dieną – paskutinės žalgiriečių rungtynės tą sezoną. „Politotdel“ jau nebeturi net teorinių galimybių, vilniečiai dar turi. „Žalgiris“ užbaigia varžybas šaunia pergale Uzbekijoje 1:0. Prieš paskutines rungtynes tarp „Politotdel“ ir „Zaria“ Vilniaus ir Lugansko komandos turi po 5 taškus, bet ukrainiečių įvarčių skirtumas geresnis. Kaip stebuklo laukiame Uzbekijos futbolininkų pergalės savo stadione (tada „Žalgiris‘ ir „Zaria“, kaip surinkusios vienodą taškų kiekį komandos, susitiktų neutralioje aikštėje dar kartą).

Deja, Lietuvos futbolo aistruolių svajonėms tą sezoną nelemta išsipildyti. „Zaria“ futbolininkai sužaidžia svečiuose lygiomis 1:1 ir pasiekia savo tikslą, tašku lenkdami žalgiriečius.

Viskas, aistros nurimo, sezonas baigėsi. Nors neatnešė pilno triumfo, vis dėlto jis buvo vienas sėkmingiausių ir įdomiausių „Žalgirio“ istorijoje. Žalgiriečiai buvo apdovanoti mažaisiais sidabro medaliais už antrąją vietą, gavo vertingus tais laikais sporto meistrų vardus.

Štai jie, sidabrinio 1966 metų sezono didvyriai: Gintautas Kalėdinskas (dalyvavo visose 36 rungtynėse, įmušė 8 įvarčius), Romualdas Leščinskas (36, 8) Algirdas Žilinskas (36, 1), Stasys Ramelis (35 rungtynės), Benjaminas Zelkevičius (35, 5 įvarčiai), Arvydas Binkauskas (34), Egidijus Liaudanskas (34), Petras Glodenis (33, 7), Romualdas Biliūnas (33, 8), Povilas Jegorovas (33, 7), Simas Šeibokas (29), Vincas Kateiva (27 rungtynėse praleido 15 įvarčių), Michailas Averbuchas (13 rungtynių, 10 praleistų įvarčių), Kazys Čepas (8, 1), Romualdas Lavrinavičius (8, 1), Mečislovas Mazgys (2), Algimantas Bukartas (1). Treniravo „Žalgirį“ Jonas Vaškelis, jam padėjo Zenonas Ganusauskas ir Algirdas Kulikauskas. Ačiū jiems visiems, žaidėjams ir treneriams.
 
Būdamas devynerių metų, vis tikėjau, kad dar gali įvykti stebuklas. Juk prieš metus irgi turėjo į Aukščiausią lygą patekti tik viena komanda. Jerevano „Ararat“ su Alma Atos „Kairat“ žaidė papildomas rungtynes neutralioje aikštėje, nes surinko vienodai taškų. Kai iki pabaigos buvo likę apie 15 minučių, staiga stadione buvo pranešta, kad abi komandos įleidžiamos į stipriausiųjų grupę. Gal ir dabar TSRS futbolo federacijos vadovai įvertins puikų „Žalgirio“ žaidimą, atsižvelgs, kad atsilikta tik vienu vieninteliu tašku, ir išimties tvarka įleis mūsų komandą į A klasės pirmąją grupę?
 
Mano vaikiška svajonė  tuomet neišsipildė. „Žalgiris“ buvo paliktas A klasės antroje grupėje. Ir vis dėlto tai buvo nuostabus sezonas.