Šiais metais FK „Žalgiris“ sėkmingai pradėjo jau 70-ą savo sezoną. Per praėjusius metus buvo visko: ir svaiginančio džiaugsmo (1952, 1982, 1987 metais), ir neišsipildžiusių lūkesčių (1954, 1964, 1969 metais), ir kartaus nusivylimo (1953, 1962, 1971 metais). Buvo auksinių, sidabrinių, bronzinių sezonų ir tamsios nevilties, bejėgiškumo laikotarpių.


Rimas Mackevičius

„Žalgirio“ gerbėjams kiekvienas sezonas savaip brangus, kiekvieno – savas skonis, savas kvapas, savo spalvos ir atspalviai. Mintimis nuskriekime į 1966 metus. Tąkart, prieš pusę amžiaus, „Žalgiris“ žaidė vieną įdomiausių, emocingiausių, sėkmingiausių sezonų, nors pagrindinio tikslo – pirmosios vietos, kuri leistų įkopti į Tarybų Sąjungos čempionato Aukščiausiąją lygą – taip ir nepasiekė. Pritrūko vieno vienintelio taško.
 
Žalgiriečiai rengėsi naujam sezonui Vidurinėje Azijoje: treniravosi, žaidė kontrolines rungtynes, dalyvavo draugiškuose turnyruose. Nuotaika buvo gera, nors prieš sezoną praradimų neišvengta: į tarnybą kariuomenėje buvo pašaukti vienas geriausių puolėjų Romas Juška, vienas geriausių gynėjų Vaidotas Žitkus. Išvyko treneris Serafimas Cholodkovas, komandai pradėjo vadovauti Jonas Vaškelis. Prieš pat sezono pradžią sunkią traumą gavo puolėjas Kazys Čepas.

Tais laikais buvo įprasta, kad sezoną „Žalgirio“ futbolininkai pradėdavo šiltuose pietiniuose stadionuose, o į Vilnių „didysis futbolas“ (taip anuomet buvo vadinamos TSRS pirmenybių varžybos) atkeliaudavo tik gegužės pradžioje. 1966-ųjų startas – pietiniame Rusijos Stavropolio mieste. Balandžio 12 dieną pralaimima vietos „Dinamo“ ekipai 0:1. Apmaudu, bet visas sezonas prieš akis ir laiko klaidoms taisyti – marios. Situacija pagerėjo jau antrajame ture, kai balandžio 17 dieną Kabardino Balkarijos sostinėje Nalčike buvo 2:1 įveiktas vietos „Spartak“. Lemiamą įvartį žalgiriečiai įmušė antrajame kėlinyje, iki pertraukos rezultatas buvo 1:1. Pirmoji pergalė svečiuose visuomet džiugina.
 
Dar labiau nudžiugino antroji, balandžio 22 dieną pasiekta svarbiausiame Čečėnijos mieste Grozne prieš „Terek“ įspūdingu rezultatu 3:0. „Žalgiris“ pakilo į ketvirtą vietą, tarp visų 17 komandų, suburtų į A klasės Antrosios grupės pirmąjį pogrupį, svečiuose žaidė sėkmingiausiai.

Toliau – kelionė į Azerbaidžano miestą Kirovabadą (dabar šis miestas vadinasi Giandža) žaisti su vietos „Dinamo“ ekipa, užimančia trečią vietą. Nieko baisaus – balandžio 27 dieną lygiosios 0:0. Žalgiriečiai po ketverių rungtynių šiltuose kraštuose – ketvirti.

Dabar laikas grįžti namo ir nudžiuginti Vilnių gegužės 2 dieną futbolo sezono atidarymo „Žalgirio“ stadione rungtynėmis. Varžovas nelabai stiprus – Batumio „Dinamo“ komanda iš Gruzijos, per trejas rungtynes savo stadione po kartą laimėjusi, pralaimėjusi ir sužaidusi lygiomis, tokiu būdu įsitvirtinusi turnyro lentelės viduryje.

Rungtynių pradžia – saulėtą ir šiltą šventinės dienos popietę, todėl stadionas užpildytas linksmai šurmuliuojančių, laukiančių pergalės futbolo mėgėjų. Kad pergalė bus, beveik niekas neabejoja. Aidint plojimams, pasirodo aikštėje baltai apsirengę svečiai ir truputį neįprastą, bet gražią švelnių pavasarinių spalvų aprangą pasirinkę vilniečiai (šviesiai rausvi marškinėliai su tamsiai raudonais numeriais ir baltais rankogaliais, baltos kelnaitės, šviesiai žalsvos kojinės). Spalvos – lyg taip laukiamų pavasarinių gėlių.
 
Aš esu stadione, man 8 metai, mano kišenėje – Pietų 2 tribūnos (įėjus pro bokštus, iš karto į kairę) bilietas. Man tada atrodė, kad jis labai gražus – baltas su geltona išilgine juosta. Įprastas lengvas jaudulys prieš startą ir štai – teisėjo švilpukas. Prasidėjo. Žalgiriečiai lengvai, laisvai žaidžia, gražiai puola, pavojingi momentai prie svečių iš Adžarijos vartų kyla vienas po kito, bet arba puikiai žaidžia „Dinamo“ vartininkas, arba mūsų futbolininkai sudelsia smūgiuoti, vis ieškodami patogesnės pozicijos, lyg norėdami įridenti kamuolį į tuščius vartus. Nieko, bus tų įvarčių, bet po pirmojo kėlinio nepaisant ryškios šeimininkų persvaros – vis dar 0:0.
 
Antrajame kėlinyje – dar didesnė žalgiriečių persvara, įvartis bręste bręsta ir... krinta į mūsų vartus. Neįtikėtina: vienintelė greita pavojinga svečių ataka, ir – 0:1. Vilniečiai šturmuoja svečių vartus, bet nieko nepasiekia. Pralaimėjome.

Iš apmaudo nutariau suvalgyti ledų. Padėjo. Ir iš viso nesinorėjo liūdėti – juk tokia nuostabi pavasariška diena, „Žalgiris“ taip gražiai žaidė. Bus tų pergalių... Iš tiesų, po pirmosios nesėkmės namie prasidėjo pergalių serija. Gal padėjo tai, kad žalgiriečiai ryžtingai ir visam laikui atsisakė „pavasarinių gėlių“ aprangos. Juk žinoma, kad futbolininkai prietaringi ir tiki, kad nuo pasirinktos aprangos spalvų labai priklauso sėkmė.

Gegužės 8 dieną šeštojo turo rungtynėse Vilniuje 2:0 įveiktas iš Armėnijos atvykęs Leninakano (dabar – Giumri) „Širak“. Vilniečiai, ypač Gintautas Kalėdinskas, žaidė labai pasiaukojančiai, ryžtingai ir šį kartą – sėkmingai. Po šios pergalės žalgiriečiai pakyla į antrą vietą. Puiku. Pirmauja trimis taškais atsiplėšusi Krasnodaro „Kuban“.
 
Gegužės 13 atvyksta žaisti į Vilnių dar viena komanda iš Užkaukazės – Tbilisio „Lokomotiv“. Vidutinio pajėgumo ekipa, kurią galima ir reikia įveikti. Kaip suspėti į stadioną? Esu trečiokas, mokausi antroje pamainoje (popietinėje), pamokos baigiasi, kai stadione jau turėtų prasidėti antrasis kėlinys. Iš pamokų pabėgti nesiryžtu, todėl joms pasibaigus su klasės draugu Kęstučiu kuo greičiau lekiame į „Žalgirio“ areną.

Kai įeiname pro pietinius vartus (mus įleidžia be bilietų), lieka mažiau nei 15 minučių. Bandome suprasti, kuri komanda mūsų, nes vieni žaidžia apsirengę raudonais marškinėliais, baltomis kelnaitėmis, baltomis kojinėmis su dviem raudonom skersinėm juostelėm viršuje, o kiti – baltais marškinėliais ir kelnaitėmis bei raudonomis kojinėmis.

Kol sprendžiame šią užduotį, abejonės išsisklaido: kamuolys įlekia į vartus, raudonais marškinėliais apsirengę kartu su visu stadionu triumfuoja. Mes taip pat šokinėjame iš džiaugsmo. Antrasis kamuolys gruzinų vartuose, vėl pergalė 2:0. Nenuostabu, kad tai raudonai–baltai aprangai žalgiriečiai liko ištikimi visą sezoną. Ji iš tiesų buvo sėkminga.
 
Aštuntojo turo rungtynės – Vilniuje su Rostovo „Rostselmaš“ gegužės 18 dieną. Vėl su Kęstučiu skubame pasibaigus pamokoms į stadioną, vėl mus nemokamai įleidžia pažiūrėti rungtynių pabaigos. Kai įeiname pro bokštus ir atsigręžiame pažiūrėti, koks rezultatas (tada didžiosios švieslentės už šiaurinių vartų dar nebuvo, santykį rodė nedideli elektriniai skydeliai, pritvirtinti prie kiekvieno bokšto), suabejojame – vis dar 0:0 ar jau 3:0 mūsų naudai, gerai nesimato, nes saulė ryškiai šviečia. Toliau nuėję pamatome, kad žalgiriečiai svariai pirmauja. Valio. Dar vienu įvarčiu pasidžiaugiame – 4:0 mūsų futbolininkų naudai. Po šios pergalės vilniečiai įkopia į pirmą vietą. Mano vaikiškos futbolo svajonės pildosi.
 
Sekanti dvikova – labai svarbi ir principinga su kitu lyderiu „Kuban“. Jautėme, kad su „Kuban“ bus įnirtinga kova. Gegužės 23 dieną ji iš tiesų vyko nuo pirmosios iki paskutinės rungtynių minutės. Kad pamatyčiau ją, likus valandai iki pradžios jau buvau prie Šiaurės tribūnos vidurinių vartų (pro juos galima buvo patekti į vaikams skirtus 2 ir 3 sektorius). Anuomet vaikams iki 14 metų įėjimas į Šiaurės tribūną buvo nemokamas. Nereikėjo net suaugusiųjų palydos. Su manimi prie vartų laukė daugybė vaikų tiek iš mano mokyklos, tiek ir nepažįstamų. Pagaliau mus po truputį įleido. Laisvų vietų neliko ne tik mūsų vaikiškoje tribūnoje, bet ir kitose. Kaip sakydavo, stadionas buvo sausakimšas.
 
Tai buvo labai atkaklios, atsargios rungtynės. Niekas nenorėjo pralaimėti, abi komandos vengė rizikos. Pavojingų momentų buvo mažai, tad galutinis rungtynių su „Kuban“ rezultatas 0:0 puikiai atspindėjo tai, kas vyko aikštėje. Po devinto turo „Žalgiris“ liko pirmoje vietoje.

Vos po dviejų dienų, gegužės 25-ąją, įvyko vienos juokingiausių ir keisčiausių draugiškų rungtynių „Žalgirio“ stadione. Į svečius atvyko komanda, kurią spauda pavadino „Libijos klubų rinktine“. Po to buvo sutrumpinta – „Libijos rinktinė“. Turbūt kad svečiams būtų įdomiau žaisti, parašyta: su jais žais „Tarybų Lietuvos rinktinė“, nors joje buvo vien žalgiriečiai ir apranga buvo tradicinė to sezono „Žalgirio“ raudonai–balta. Buvau stadione su keliais metais vyresniu už mane kaimynu. Visų pirma, labai nustebome, kad „Libijos rinktinė“ išbėgo žaisti rungtynių tokia sena, uždažyta nuo begalės skalbimų šviesiai purvina apranga. Na tiek to, pagalvojome, neturtinga šalis. Antra – ant jų marškinėlių nugarų vietoje numerių, kaip įprasta, buvo kažkokie mums visiškai nepažįstami skirtingi ženklai. Dabar be tradicinių numerių žaisti neleistų, tada svečių komandai leido.

Tai buvo ne rimtas futbolas, o komedija. Svečiai žaidė labai silpnai. Mūsų futbolininkai fiziškai ir techniškai buvo žymiai geriau pasirengę, per pirmą kėlinį įmušė tris įvarčius, po pertraukos – dar tris. Meistriškumo lygių skirtumas buvo milžiniškas, todėl žiūrovai, pasigailėję libiečių, ėmė sirgti už juos, kad nors taip paguostų. Tai buvo vienintelį kartą „Žalgirio" stadiono istorijoje: aistruoliai iš gailesčio sirgo už svečius. Vienintelį kartą nusprendėme su draugu išeiti iš stadiono, dar nesibaigus rungtynėms, nes buvo neįdomu.

Kai išėjome iš tribūnos, staiga stadionas sugriaudėjo iš džiaugsmo, o po to ėmė švilpti iš nepasitenkinimo. Nubėgome atgal į stadioną. Nepatikėsite: pasirodo, „Libijos rinktinė“ įmušė įvartį, bet teisėjas dėl nuošalės jo neįskaitė. Tos juokingos rungtynės baigėsi rezultatu 6:0. Po daugelio metų nustebau, kai pamačiau, kad jos įtrauktos į oficialių Lietuvos nacionalinės rinktinės dvikovų sąrašą. Man atrodo, reikėtų išbraukti, dar kartą pagailėti „Libijos rinktinę“, kuri greičiausiai buvo kelių Libijos gamyklų darbininkų rinktine. Tokios silpnos komandos „Žalgirio“ arenoje retai žaisdavo.

Toliau – dvikova namie gegužės 30 dieną su Estijos reprezentantais Talino „Dinamo“, kurie savo stadione atrodė pusėtinai, bet išvykose dažniausiai pralaimėdavo. Vis dėlto lengvai įveikti dinamiečių „Žalgiriui“ nepavyko. Žalgiriečiai kurį laiką net atsiliko, bet galų gale laimėjo 3:2. Po dešimties turų pirmoji vieta vis dar mūsų.

Birželio 4 dieną „Žalgirio“ laukė dvikova išvykoje su savo stadione dar nepralaimėjusiu Kazanės „Rubin“. Pajutę pergalių skonį, vilniečiai nenorėjo sustoti – Totorijos (Tatarstano) sostinėje laimėjo rezultatu 3:2.

Dvyliktojo turo rungtynės Rygoje su „Daugava“, įvykusios birželio 10 dieną, tapo vienomis liūdniausių „Žalgiriui“ tą sezoną. Vilniečiai buvo sutriuškinti 1:4. Išgirdau šią nemalonią žinią Vilniaus „Žalgirio“ stadione, kur tą dieną vyko motociklų lenktynės šlako taku, kuris tuomet juosė futbolo aikštę. Žiūrovai nenorėjo patikėti tuo, ką išgirdo, bet vis dėlto tai buvo tiesa: „Daugava“ savo aikštėje žaidė galingai.

Kadangi pogrupyje rungtyniavo 17 komandų, dėl nelyginio dalyvių skaičiaus kiekviename ture vienai komandai tekdavo ilsėtis. Tryliktame ture, kuris buvo žaidžiamas birželio 15 dieną, ilsėjosi žalgiriečiai. Kol vilniečiai kaupė jėgas, juos tašku aplenkė „Kuban“ ir Ivanovo „Tekstilščik“.

Pertrauka žalgiriečiams išėjo į naudą. Birželio 23 dieną jie laimėjo vienas svarbiausių to sezono rungtynių: Ivanove permainingose rungtynėse 3:2 įveikė „Tekstilščik“, vieną lyderių, iki tos dienos namie nepralaimėjusį. Rungtynių pabaigą transliavo Lietuvos radijas. Klausiausi šio reportažo. Kai įjungė, buvo 2:1 šeimininkų naudai. Toliau – du džiaugsmo protrūkiai prie radijo imtuvo ir labai svarbi pergalė, grąžinusi „Žalgirį“ į viršūnę.

Toliau sekė artima kelionė į Kaliningradą žaisti birželio 28 dieną su „Baltika“. Ši gynybinio stiliaus komanda buvo tik 14 vietoje, bet savo aikštėje priešindavosi varžovams įnirtingai ir dar nebuvo pralaimėjusi. Atsilaikė ir prieš rezultatyviausią pogrupyje „Žalgirio“ puolimą – 0:0.

Priešpaskutinės pirmo rato rungtynės – Vilniuje liepos 3 dieną su Volgogrado „Traktor“, stipriu vidutinioku. Einame į futbolą penkiese – pusbrolis Mikas su savo būsimąja žmona Angele, jų draugai ir aš. Oras puikus, nuotaika linksma, o žalgiriečiai ją dar labiau pagerina nugalėdami 2:1.

Pirmojo rato pabaigai – dvikova Vilniuje liepos 8 dieną su Gomelio „Spartak“. Stadione džiaugiuosi puikiu žaidimu, įvarčių gausa ir svaria pergale 4:0. Viskas aišku: po pirmojo rato žalgiriečiai pirmi, prieš „Kuban“ pirmauja 2 taškais, prieš „Tekstilščik“ trimis, kitos komandos labiau atsiliko. Už pergalę tada skirdavo du taškus, o ne tris, kaip dabar.

Per 16 rungtynių vilniečiai iškovojo 10 pergalių (4 svečiuose), sužaidė lygiosiomis 3 kartus, tiek pat sykių pralaimėjo. Įmušė daugiausia įvarčių – 29, praleido 14. Puiki pozicija ateities pergalėms ir puiki nuotaika prasidedant aštuntajam Pasaulio futbolo čempionatui, kuris startavo Londono „Wembley“ stadione liepos 11 dieną.

Apie 1966 metų sezono antrąjį ratą – kitame šios serijos, skirtos „Žalgirio“ futbolo klubo istorijai, straipsnyje.