Nyderlandų futbolininkus galima atrasti ne tik Anglijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje ar Prancūzijoje, bet taip pat ir kitose, netgi labai egzotiškose futbolo valstybėse. Vietos futbolo portalas ELF Voetbal šį kartą pakalbino FK „Žalgiriui“ atstovaujantį 29-erių metų gynėją Donovaną Slijngardą.


Šiuo metu oras Vilniuje gana malonus, tad pavasario pradžioje D.Slijngardas yra laimingas. Jis jau ištvėrė šaltesnes dienas – laiką, kai nesinorėjo kelti kojos iš namų: „Tai buvo nenormalu. Po pirmo užbaigto sezono atvykau sausio mėnesį, o prieš tai nusprendžiau pasižiūrėti, koks Vilniuje oras ir buvau apstulbęs, kadangi pamačiau -23 laipsnius. Prieš vykdamas ten, žinojau, jog Rytų Europoje bus šalta, bet tikrai ne taip“.

Futbolininkas, atvykęs į Vilnių 2015 metų vasarą iš Leuvardeno SC „Cambuur“ komandos, gyvena šalia dar kelių ekipos legionierių ir teigė, kad „Žalgiris“ geriausiai žinomas bei tituluočiausias Lietuvos klubas. D.Slijngardas per šį laiką jau po du kartus kelė į viršų šalies čempiono titulą, LFF taurę ir Supertaurę.

„Per beveik dvejus metus iškovojau daugiau titulų nei per visą savo karjerą Nyderlanduose. Šaunu rungtyniauti viską laiminčioje komandoje. Žinoma, futbolo lygis čia nėra toks aukštas, kaip Nyderlanduose ar kitose Europos valstybėse, tačiau „Žalgiris“ išlieka viršūnėje. Kiekvienais metais žaidžiame Čempionų lygos atrankos varžybose. Deja, praėjusiais metais Kazachstane buvome eliminuoti „Astana“ klubo, kai šie įmušė pergalingą įvartį per pridėtą laiką. Kiekvienas iš mūsų svajoja žaisti Čempionų lygos grupių etape“, – pasakojo futbolininkas, kurio du gimtinės klubai – Eindhoveno PSV ir Roterdamo „Feyenoord“ – praeityje kovojo su „Žalgiriu“ Europos turnyruose.

– Ar žmonės žino Jus, kaip kairįjį „Žalgirio“ gynėją?

– Kartais esu atpažįstamas, bet tikrai ne visada dalinu autografus, kai vaikštau po Vilnių. Visgi futbolo sirgaliai dėl mano išvaizdos dažniausiai mane atpažįsta.

– Jau kuris laikas gyvenate Vilniuje. Ar patinka gyventi šiame mieste?

– Taip, Lietuva, o būtent Vilnius yra kur kas labiau europietiškas miestas negu galvojau anksčiau. Ten galima rasti parduotuves, kurios yra ir Amsterdame. Prieš atvykdamas, mąsčiau, jog Vilnius dar gali turėtų sąsajų su Sovietų Sąjunga ir yra pilkas bei niūrus miestas, tačiau taip tikrai nėra. Galbūt už Vilniaus ir gali pamatyti kažką neįprasto, bet žmonės yra atviri ir draugiški su visų kultūrų ar rasių atstovais. Apie tai anksčiau galvojau, kadangi iš Rusijos bei tos pusės sklisdavo daug istorijų, susijusių su rasizmu, tačiau čia rasizmo yra 0 proc.

– Kaip atvykote į Lietuvą?

– Kai rungtyniavau „Cambuur“ klube, mano komandos draugas buvo lietuvis Vytautas Andriuškevičius. Mano kontraktas su Leuvardeno ekipa pasibaigė, o tada atsirado susidomėjimas iš „Žalgirio“. Žinoma, iš pradžių nežinojau, ko tikėtis iš Lietuvos čempionato, bet buvau susidomėjęs ir įsivaizdavau tai tarsi įdomų nuotykį. Be to, „Žalgirio“ atstovai išreiškė pasitikėjimą manimi, teigdami, kad gausiu nemažai žaidimo laiko.

– Ir dabar netgi tapote komandos vicekapitonu, ar ne?

– Taip, šiame sezone netgi kartą ryšėjau kapitono raištį ir buvau pirmasis legionierius tai daręs oficialiame mače. Treneris manimi buvo labai patenkintas ir galbūt – dėl mano patirties. Lietuviškai galiu pasakyti keletą žodžių, ypač tuos, kurie susiję su futbolu. Rūbinėje dažniausiai kalbame angliškai, treneris taip pat. Komandoje yra kroatas, švedas, brazilas, du serbai ir futbolininkai iš Afrikos. Be futbolo kartu su jais praleidžiu nemažai laiko – užsienyje esame toje pačioje valtyje. Kartu vykstame į treniruotes, pavalgyti arba kino teatrą.

– Ar dar bendraujate su buvusiais komandos draugais iš Amsterdamo „Ajax“, Roterdamo „Sparta“ bei „Cambuur“ klubų?

– Su kai kuriais bendrauju, pavyzdžiui, su Rydelliu Poeponu, kuris šiuo metu rungtyniauja Turkijoje. Jis – vienas iš geriausių mano draugų ir mes bendraujame beveik kasdien. Kartais žaidžiame vienas prieš kitą Pro Evolution Soccer ir atrodo, kad esame kartu. Kai tokiu būdu bendrauji bei juokauji, gali užsimiršti ir palikti nuošalyje liūdnus momentus. Taip pat kartais bendrauju su Kennethu Vermeeru, Tonny Vilhena, Cendrino Misidjanu ir Iliassu Ben Hassani.

– Ar galime tikėtis sugrįžimo į Nyderlandus, o gal toliau pildysite trofėjų lentyną Lietuvoje?

– Šiuo metu jaučiuosi laimingas rungtyniaudamas „Žalgiryje“ – pratęsiau kontraktą dar dvejiems metams. Jei ir toliau viskas taip tęsis, man reikės naujos trofėjų lentynos. Nėra dėl ko skųstis, o ypač dabar, kai temperatūra šoktelėjo į viršų ir vėl atšilo.

Šaltinis: ELF Voetbal