„Tikslus laikau namuose prisiklijavęs prie šaldytuvo ir niekam nerodau“, – sako po metų pertraukos į FK „Žalgirį“ grįžęs futbolininkas Darvydas Šernas. Nuolat keliaujantis sportininkas žino, kad šeima palaikys jo sprendimus, ir dėl to visada jaučiasi užtikrintas.

– Metai Alanijoje prabėgo greitai. Atrodo, kad nė nebuvote niekur išvykęs.


– Iš tiesų jaučiasi, kad prabėgo ištisi metai. Visą šį laiką gyvenau gražiame Turkijos mieste. Tikrai turiu, ką prisiminti ir kitiems papasakoti.

– Matyt, gerai jaustis padeda senų draugų ir gerai pažįstamų kolegų kompanija? Ar vos grįžęs į Lietuvą jautėte jaudulį?

– Jaudulio tikrai nejaučiau. Dauguma „Žalgirio“ ekipos žaidėjų yra tie patys, juos pažįstu jau daug metų. Su kai kuriais draugaujame nuo pat vaikystės, pavyzdžiui, su Vytautu Lukša, Sauliumi Mikoliūnu. Dėl kolektyvo nėra jokių problemų, be to, ir treneriai puikiai žinomi – su jais dirbau „Žalgiryje“ prieš metus.

– Šį sezoną jaučiatės stiprus ir pasiruošęs kovoti?

– Šiandien galiu sakyti, kad tikrai taip, o kaip bus rytoj, neaišku. Iš tiesų dar prieš prasidedant sezonui labai daug dirbome, ruošėmės varžyboms Turkijos stovykloje. Viskas pavyko puikiai ir jėgų šį sezoną tikrai turi užtekti.

– Kaip atrodo komandos persirengimo kambarys po sėkmingų rungtynių? Ar minite ir garsiai džiaugiatės visomis pergalėmis, ar tik didžiausiomis?

– Po kiekvienų rungtynių džiaugiamės pergale. Laimėjus svarbesnes rungtynes ar trofėjų, džiaugsmas, žinoma, būna didesnis. Tuomet stengiamės pergalę paminėti dar linksmiau. Nepavykus rungtynėms visada vienas iš žaidėjų, komandos kapitonas ar vicekapitonas, taria žodį. Manau, kad mūsų komandos virtuvėje viskas yra taip, kaip ir turi būti (šypsosi).

– „Šiaulių“ krepšinio ekipa turi tradiciją – 100-ąjį tašką pelnęs žaidėjas privalo komandą vaišinti šakočiu. Futbolo klubai, kuriuose žaidėte, turėjo panašių tradicijų?

– Komandoje turime vieną gražią tradiciją – sezono pradžioje surengiame krikštynas naujokams ir prašome jų padainuoti po dainą gimtojo krašto tarme. Žaisdamas Australijoje taip pat turėjau dainuoti dainą, tik kokią pasirinkau, nepamenu. Su Turkijos klubu „Alanyaspor“ praėjusį sezoną spėjome sužaisti vos 4-erias rungtynes.

– Kas dedasi žaidėjo galvoje, kai treneris į aikštę taip ir nepakviečia?

– Galvoje sukasi daug minčių ir negali nustoti mąstyti, ką darai ne taip. Daug reikalauji iš savęs ir galvoji, ką galėtum pakeisti. Tačiau treniruojiesi toliau, daug dirbi ir lauki savo progos.

– Nors kartą pykote ir kaltinote trenerį, kad neišleido žaisti?

– Visko būna, juk tai – vyriškas sportas, todėl pykti yra visiškai normalu (šypsosi). Tačiau laikausi vienos pozicijos – pirma pažiūrėti, ką pats darai blogai, ir tik vėliau atsisukti į aplinkinius. Kai man neleidžia žaisti, keliu sau dar didesnius tikslus, kad prieš rungtynes būčiau dar geresnės formos.

– Kada žaidėjas savimi pasitiki labiausiai?

– Esu puolėjas ir geriausiai jaučiuosi tada, kai įmušu įvartį ir laimi komanda. Pasitikėjimas savimi sustiprėja įmušus kiekvieną įvartį ir iškovojus pergalę.

– Šiais metais sau išsikėlėte tikslus, kuriuos norėtumėte įgyvendinti ne dėl komandos, o tik dėl savęs?

– Tikslų sau esu išsikėlęs, tačiau juos laikau namuose prisiklijavęs prie šaldytuvo ir niekam nerodau (šypsosi). Apie savo svajones ir tikslus nemėgstu kalbėti garsiai, nes vėliau gali neišsipildyti.

– Esate kada nors nepriėmęs klubo pasiūlymo, o paskui dėl to gailėjęsis?

– Esu atsisakęs klubų pasiūlymų, tačiau to niekada nesigailėjau. Tiesa, mano karjeroje buvo akimirkų, kai sulaukiau pasiūlymų iš puikių komandų, tačiau dėl įvairių priežasčių jų negalėjau priimti. Mane varžė klubas, kuriame žaidžiau, buvo per dideli manęs, kaip žaidėjo, perpirkimo mokesčiai. Tada tikrai gailėjausi. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu būčiau ten pakliuvęs. Visko galėjo būti, tačiau stengiuosi nesidairyti atgal. Tokia ta sportininko dalia – vieną dieną žaidi viename klube, o kitą – jau kitame. Yra, kaip yra. Tiesiog reikia džiaugtis tuo, ką pasiekiau, ir, duok Dieve, gal kažką dar pasieksiu.

– Esate sakęs, kad neįsivaizduojate, kas galėtų visą laiką žaisti Lietuvoje ir būti tuo patenkintas. Kas jus skatina nuolat žvalgytis į užsienį?

– Noras tobulėti. Kiekvienas futbolininkas nori išbandyti savo jėgas ir profesionalumą bei pasiekti aukštesnį lygį. Kartais norisi žaisti tokiame stadione, į kurį stebėti rungtynių susirinktų ne tūkstantis ar du, o 20 000–30 000 sirgalių. Manau, kad tai ir yra pagrindinis futbolo malonumas, kai gali matyti sausakimšus stadionus.

– Kada išgirsime, kad pagaliau jūsų klajonės baigėsi ir liekate kokiame nors viename klube, galbūt net ir Lietuvoje, baigti savo karjeros?

– Žaisti futbolą man liko ne tiek ir daug. Juk netrukus man sukaks 33-eji. Šiandien visko baigti dar nenoriu ir, kol galėsiu žaisti, tai norėsiu daryti kuo geriau. Norėsiu laimėti. Toks jau mano charakteris – einu į aikštę nugalėti. O išvažiuosiu kur nors ar ne, dabar sunku pasakyti. Žinau tik tiek, kad siekdamas savo tikslų turiu nuolat tuo tikėti.

– Sakoma, kad profesionaliam žaidėjui stresas – nuolatinis gyvenimo palydovas. Kas dažniausiai jį sukelia?

– Stresu to nepavadinčiau, tai labiau jaudulys prieš rungtynes. Kita vertus, juk jis varo į priekį, skatina stengtis. Jeigu nesijaudinčiau, rungtynės tikriausiai taptų neįdomios. Jas stebi futbolo gerbėjai, todėl visada jaučiu atsakomybę prieš juos.

– Po svarbių rungtynių vakare užmiegate greitai?

– Jeigu mūsų komanda laimi, užmiegu greitai. Tačiau jei pralaimi, galvoju, ką galėjome padaryti geriau, kur suklydome, kodėl lemiamu momentu neįmušėme įvarčio. Tuo metu galvoje sukasi milijonas minčių ir galiausiai pastebiu, kad jau 2 val. nakties (šypsosi).

– Jūsų žmona kuria labai moteriškas dailias sukneles, turi daug veiklos. Ar ji jums padeda apsispręsti, kai nežinote, kaip elgtis?

– Žinoma. Kartu sprendžiame, kaip elgtis. Visada klausiu jos nuomonės. Netgi jei sprendimą priimu pats, dažniausiai jį apsvarstau su žmona.

– Ne paslaptis, kad jūsų žmona mėgsta keliauti. Žinią, kad vėl teks kraustytis į kitą šalį, ji visada priima džiaugsmingai?

– Ji labai mėgsta keliauti ir jos nevargina netgi kelionės su daug lagaminų. Puikiai žinau, kad mano žmona visada sutiks.

– Tai, kad vaikai dar maži, suteikia daugiau laisvės ar kaip tik varžo, kai reikia nuolat keliauti?

– Keliauti su vaikais visada gerokai sudėtingiau. Tikrai yra skirtumas – skristi tik dviese ar jau keturiese. Mūsų vaikai dar labai maži, todėl jiems reikia daug priežiūros. Nedidelių rūpesčių yra, bet juk tam ir esame šeima, kad juos kartu išspręstume.

– Kaip atrodo jūsų įprastos dienos be futbolo?

– Šį laiką stengiuosi išnaudoti savo malonumui, atsipalaiduoti. Laiką leidžiu su šeima arba važiuoju į gamtą.

– Tiesa, kad medžiojate ne tik vienas, bet ir su kitais futbolininkais?

– Teko medžioti su Deividu Šemberu, Vytautu Lukša. Turime medžiotojų ratą, pabendraujame, reikia rasti tik daugiau laiko, o jo daugiau bus tik per atostogas.

– Laikotės specialios dietos ar mėgstate pasilepinti sočiais patiekalais?

– Manau, kad kiekvienas profesionalus sportininkas turi galvoti, ką valgo. Aš tikrai nesu išimtis ir stengiuosi žiūrėti, ką dedu į burną. Noriu gerai jaustis ir sėkmingai sužaisti rungtynes. Patiekalus namuose gamina žmona. Jie nuostabūs. Esu labai patenkintas. Mano žmona valgo sveiką maistą, todėl man taip maitintis tikrai nesunku.

– Ar kartais norisi suvalgyti ko nors nesveiko?

– Žinoma (šypsosi). Aš, kaip ir tikri šernai, labai mėgstu bulves, todėl kartais suvalgau kugelio arba cepelinų.

Monika Skistenytė, Savaitraštis „Prie kavos“