„Meistrų komanda“ – ši sąvoka reiškė sporto komandą, kuri iš esmės buvo profesionali ir pasiekusi aukštą meistriškumo lygį, bet pagal tarybinę ideologiją jos negalima buvo vadinti profesionalia.


Rimas Mackevičius

Vilniaus meistrų komanda (iš pradžių Vilniaus „Dinamo“) faktiškai buvo Lietuvos futbolo rinktinė, dalyvaujanti Tarybų Sąjungos futbolo čempionate. Pirmą sezoną joje nebuvo nė vieno žaidėjo, nė vieno trenerio iš svetur, visi – Lietuvoje gimę ir užaugę.

Pirmasis Vilniaus „Dinamo“ ekipos pasirodymas TSRS čempionato Antrosios grupės Centrinės zonos varžybose 1947 metų gegužės viduryje įamžintas kino juostoje: rungtynės, kurios vyko savo aikštėje stebint (jei tikėti diktoriaus žodžiais) 15 tūkstančių vilniečių, baigėsi pralaimėjimu 1:2 tuo metu stipriai Maskvos „Lokomotyvo“ komandai (ji tą sezoną užėmė Antroje grupėje pirmą vietą ir įkopė į stipriausiųjų grupę), buvo nufilmuotos ir jų trumpi epizodai parodyti „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalo 21 (gegužės mėnesio) numeryje.

Centrinėje zonoje žaidė 15 komandų: daugiausia Maskvos (7), Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo, 4), po vieną Vilniaus, Rygos (irgi „Dinamo“), Talino („Kalevas“) ir Minsko. Vilniečiai gėdos Lietuvai nepadarė: per 28 rungtynes įmušė 55 įvarčius (daugiausia S.Petraitis – 12, V.Rylis -11), užėmė 8 vietą. Įdomu, kad net 19 kartų žaista namie, tik 9 sykius - svečiuose.

Nuo 1948 metų reprezentacinė Lietuvos futbolo komanda buvo vadinama Vilniaus „Spartako“ vardu. Per 14 sezonų spartakiečiai geriausiai žaidė 1952 – 1954 metų laikotarpiu, kai savo jėgomis įkopė į stipriausiųjų grupę („A“ klasę), bet 1953 metais debiutuodami joje po puikaus starto (po 5 turų nebuvo pralaimėję ir rikiavosi turnyro lentelės viršuje) nesugebėjo išvengti nesėkmių ruožo ir paskutinės 11 vietos. 1954 metais tik per plauką negrįžo į stipriausiųjų grupę, kai užėmė antrąją vietą „B“ klasėje (reikėjo pirmos).

Tos komandos ramsčiai buvo V.Saunoris, M.Daukša, Z. Ganusauskas, A.Mačiulis, J.Mačiulis, P.Liutkevičius, R.Liutkevičius, A.Kulikauskas, S.Petraitis, vartininkai V.Tučkus ir A.Stelmokas.

1955 – 1959 metais Vilniaus „Spartakas“ buvo „B“ klasės vidutiniokas. Kai 1960 metais TSRS futbolo federacija nutarė žymiai padidinti „A“ klasės komandų skaičių ir į stipriausiųjų grupę pakviesti Lietuvos reprezentacinę ekipą, Vilniaus spartakiečiai tam buvo visiškai nepasiruošę. Nei 1960, nei 1961 metais jie netapo pilnaverčiais varžovais „A“ klasės senbuviams, patyrė daug skaudžių pralaimėjimų.

1962 metų pavasarį kiek staiga ir netikėtai Vilniaus „Spartakas“ tapo „Žalgiriu“. Tai įvyko taip nelauktai pačiose sezono išvakarėse, kad mūsų komanda net nespėjo įsigyti naujų spalvų aprangų ir rungtynes pradėjo raudonai – balta „Spartako“ draugijos apranga, nors švieslentėje jau buvo parašytas gražus ir mielas Lietuvos futbolo aistruoliams Vilniaus „Žalgirio“ vardas.

Pirmasis sezonas su „Žalgirio“ vėliava nebuvo sėkmingas: paskutinė 22 vieta „A“ klasėje ir nusileidimas į silpnesniųjų kompaniją. Kopimą į futbolo šlovės kalną vėl reikėjo pradėti nuo papėdės.

1963 metų sezonui, turėjusiam ženklinti „Žalgirio“ komandos atgimimą, treniruoti komandą buvo pakviestas maskvietis Serafimas Cholodkovas, praeityje rungtyniavęs gynėjo pozicijoje Maskvos „Spartako“ pozicijoje, o nuo 1956 metų – sėkmingai treniravęs Dnepropetrovsko „Metalurgą“ („Dneprą“). Jis nutarė kurti naują Lietuvos reprezentacinę komandą, remdamasis jaunųjų Kauno „Bangos“ futbolininkų karta ir kai kuriais „Žalgirio“ veteranais bei perspektyviais jaunuoliais.

Taip komandoje pasirodė buvę kauniečiai B.Zelkevičius, G.Kalėdinskas, V.Žitkus, P.Jegorovas, R.Leščinskas, kurie drauge su S.Rameliu, A.Kulikausku, M.Averbuchu, A.Žilinsku, A.Binkausku, R.Juška, P.Glodeniu ir R.Biliūnu sudarė naujosios komandos branduolį.

Pradžia nebuvo lengva: 1963 metais labiau rūpintasi, kaip neiškristi iš „A“ klasės antrosios grupės, nei kaip vėl įkopti į stipriausiųjų lygą. Užtat 1964-ųjų sezone intensyvus darbas davė gražių vaisių.
Visą sezoną „Žalgiris“ realiai pretendavo įkopti į stipriausiųjų lygą, pasiekė daug gražių pergalių, puolėjas Romas Juška įmušė 20 įvarčių, bet iki laimės (vietos pirmajame ketvertuke) pritrūko 2 taškų. Vilniaus meistrų komanda liko penkta. Tais pačiais 1964 metais TSRS taurės turnyre žalgiriečiai nužygiavo iki ketvirtfinalio (pakeliui Vilniuje 1:0 įveikė stiprią Maskvos „Torpedo“ ekipą), kur lygioje kovoje Maskvoje 0:1 pralaimėjo „Spartakui“.

1965 metų sezonas buvo kaip reta ilgas (46 rungtynės) ir sudėtingas. Po lėto starto ir nuostabios viduriniosios čempionato dalies finiše žalgiriečiams pritrūko jėgų. 10 vieta – nei gerai, nei blogai.

1966 metais, kai „Žalgirio“ komandos pagrindinę sudėtį sustiprino talentingi jaunuoliai E.Liaudanskas, S.Šeibokas, vartininkas V.Kateiva, o treniravo naujas treneris J.Vaškelis, buvo užimta pirmoji vieta savo pogrupyje, kuriame žaidė 17 komandų. Deja, finaliniame trijų pogrupių nugalėtojų turnyre dėl vienintelės vietos aukščiausioje lygoje vienu tašku buvo atsilikta nuo Lugansko „Zarios“. Šiokia tokia paguoda buvo mažieji sidabro medaliai už antrąją vietą ir sporto meistrų vardai, kurie patvirtino aukštą „Žalgirio“ futbolininkų klasę.

Po trijų įdomių ir sėkmingų sezonų 1967 – 1968 metais atėjo krizės laikotarpis. Daug žaidėjų perėjo žaisti į kitų respublikų komandas, o likusi be jų „Žalgirio“ ekipa vilkosi antrosios grupės zoninių turnyrų gale.

1969 metais „sūnūs paklydėliai“ grįžo ir, treniruojami neseniai dar „Žalgiryje“ žaidusio A.Vosyliaus, padovanojo gerbėjams puikų sezoną. Sklandžiai į komandą įsiliejo L.Žukauskas, V.Brivinskas, jaunieji J.Jurgelevičius, K.Latoža. Pirmoji vieta savo pogrupyje tarp 21 komandos ir daug vilčių sėkmingai pasirodyti finaliniame keturių pogrupių nugalėtojų turnyre Simferopolyje. Deja, tik ketvirtoji vieta.

1970 metais po geros sezono pradžios sekė vangi pabaiga ir 10 vieta naujai įkurtoje Pirmojoje lygoje (stipriausių lyga pavadinta Aukščiausiaja).

1971 metai – vieni liūdniausių „Žalgirio“ istorijoje. Komandą draskė konfliktai tarp trenerių ir žaidėjų. Baigiantis sezonui buvo pakviestas gelbėti padėties kadaise puikiai pasidarbavęs treneris S.Cholodkovas, bet šį kartą neįstengė padėti. 20 vieta ir pirmą kartą – kelionė žemyn į trečią pagal pajėgumą TSRS čempionato pakopą.

Joje žalgiriečiai užtruko nuo 1972 iki 1977 metų. Nors 1975 metais buvo šauniai laimėta pirmoji vieta savo zonoje, bet vėliau sekęs turnyras Ašchabade susiklostė nesėkmingai.

1977 metais pradėję treniruoti komandą buvę „Žalgirio“ žaidėjai B.Zelkevičius ir S.Ramelis pakvietė daug gabaus jaunimo, o komanda nuo sezono starto pademonstravo ryžtą pagaliau Lietuvai atkovoti vietą Pirmoje lygoje. Taip ir įvyko: zoninės varžybos laimėtos dideliu pranašumu, o atkrintamajame etape įveiktas Nalčiko „Spartakas“, kai po žalgiriečių pralaimėjimo svečiuose 0:1 ir nervingos pergalės namie 1:0 viską lėmusiose papildomose rungtynės Kišiniove 2:1 triumfavo Lietuvos futbolininkai.

Pakilti į Pirmąją lygą tame sezone padėjo V.Dirmeikio (18 įvarčių), E.Riabovo (23 įvarčiai), J.Jurgelevičiaus („auksinis“ įvartis Kišiniove), A.Mackevičiaus, G.Paberžio, K.Latožos, A.Puodžiūno, G.Žarkovo, K.Gražulio, S.Baranovo, vartininko A.Ulevičiaus ir kitų pasiaukojantis, sėkmingas žaidimas.

1978 metais „Žalgiris“ įsitvirtino Pirmoje lygoje (7 vieta). Iki 1981 metų žalgiriečiai buvo jos tvirti vidutiniokai, o 1982 metais pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S.Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).

Mažaisiais aukso medaliais už pirmąją vietą buvo įvertinti ne tik treneriai B.Zelkevičius, S.Ramelis, G.Kalėdinskas, bet ir puikiu žaidimu įgalinę komandą kopti į viršų S.Danisevičius, S.Jakubauskas (23 įvarčiai), V.Rasiukas, K.Latoža, V.Kasparavičius, vartininkas V.Jurkus, R.Turskis, A.Janonis, A.Mackevičius, E.Malkevičius, S.Baranauskas, K.Gražulis ir kiti.

Prieš 1983 metų sezono Aukščiausioje lygoje startą Lietuvą supurtė konfliktas „Žalgiryje“: žaidėjų iniciatyvinė grupė pareikalavo atsistatydinti trenerį B.Zelkevičių, apkaltinusi jį paėmus sau per didelę dalį komandai skirtų dovanų ir apdovanojimų. Žaidėjų noras buvo patenkintas, treneriu tapo A.Liubinskas.

Startas buvo atsargus. Vienodu rezultatu 0:0 sužaista Taškente su „Pachtakoru“, Leningrade su „Zenitu“, Vilniuje su Tbilisio „Dinamo“. Ketvirtose rungtynėse namie su Baku „Neftči“ K.Gražulis įmušė pirmą „Žalgirio“ įvartį, kuris atnešė pergalę 1:0. Toliau būta pergalių, neišvengta ir nesėkmių, bet kaip stebuklingoje pasakoje žalgiriečiai tapo pirmojo rato nugalėtojais, pavergė visos Tarybų Sąjungos futbolo gerbėjus darniu, apgalvotu ir korektišku žaidimu.

Pirmoje vietoje išsilaikyta trumpai, nes traumą gavo pagrindinis vartininkas V.Jurkus, o tinkamos pamainos jam tada dar nebuvo. Vis dėlto galutinė penktoji vieta – aukščiausias ligi tol Lietuvos futbolo pasiekimas ir didelė viltis ateičiai. Tame sezone komandoje sėkmingai debiutavo A.Narbekovas, R.Mažeikis, V.Buzmakovas. Paskutines, 515 rungtynes „Žalgiryje“ sužaidė Kęstutis Latoža (Kutaisyje). Jis iki šiol išlieka pirmasis pagal sužaistų Vilniaus reprezentacinėje komandoje rungtynių skaičių.

1984 metų sezoną žalgiriečiai baigė devinti tarp 18 komandų, bet nudžiugino pergalėmis prieš Kijevo „Dinamo“ (1:0 namie), Maskvos „Spartaką“ (du kartus po 2:1), Maskvos „Dinamo“ (1:0 namie, 2:1 Maskvoje). Komandoje debiutavo V.Ivanauskas.

1985 metų sezonas vėl prasidėjo maištu komandoje. Ta pati iniciatyvinė grupė, kuri neseniai nuėmė B.Zelkevičių, dabar reikalavo jį grąžinti vietoje A.Liubinsko. Sezono pradžia, suprantama, prisvilo.
Sugrįžus B.Zelkevičiui ne iš karto, o palaipsniui žaidimas gerėjo. Teko pergyventi 11 turą, kai „Žalgiris“ namie pralaimėjo 1:5 Maskvos „Dinamo“ ir buvo paskutinis lentelėje. Po pergalės dvyliktame ture prieš Donecko „Šachtiorą“ 1:0 prasidėjo „Žalgirio“ atgimimas. 12 rungtynių be pralaimėjimo, ir „Žalgiris“ – jau šeštas. Galutinė septintoji vieta atrodė visai gražiai.

1986 metų pagrindinis akcentas – fantastiška pergalė 3:0 lapkričio 17 dieną Kijeve prieš kovojusį dėl čempionų vardo „Dinamo“. A.Mackevičiaus, K.Ruzgio, I.Pankratjevo taiklūs smūgiai leido pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Galutinė vieta – aštuntoji.

1987 metais šventėme žalgiriečių bronzos medalius TSRS čempionate ir auksą Universiadoje Zagrebe, kur jie atstovavo visai TSRS studentijai, bet žaidė žaliai baltais dryžuotais „Žalgirio“ marškinėliais.
Sėkmingiausio Lietuvos futbolo istorijoje sezono didvyriai: treneriai B.Zelkevičius, G.Kalėdinskas, E.Riabovas, V.Jančiauskas, vartininkai V.Jurkus ir A.Kalinauskas, aikštės žaidėjai A.Narbekovas (16 įvarčių čempionate), V.Rasiukas, S.Jakubauskas, A.Janonis, R.Mažeikis, V.Sukristovas, S.Baranauskas, I.Pankratjevas, V.Ivanauskas, V.Buzmakovas, K.Ruzgys, A.Mackevičius. Ryškiausi akcentai – pergalės Vilniuje prieš Maskvos „Spartaką“ (5:2), Maskvos CSKA (3:0) ir Maskvos „Dinamo“ (4:0).

1988 metai leido „Žalgiriui“ aukščiausiai klubo istorijoje įkopti TSRS taurėje – į pusfinalį. Deja, kelią į finalą užtvėrė Charkovo „Metalistas“, laimėjęs Vilniuje rezultatu 2:1, o vėliau iškovojęs ir taurę.
TSRS čempionate „Žalgiris“ penktas. Debiutas UEFA taurėje gerai prasidėjo Vilniuje (2:0 prieš „Austria“ ekipą), bet liūdnai baigėsi Vienoje (2:5).

1988 metais keli žalgiriečiai pasipuošė medaliais TSRS rinktinių sudėtyje: V.Sukristovas gavo Europos čempionato sidabrą, o A.Narbekovas ir A.Janonis parsivežė iš Seulo olimpinį auksą.

1989 metų sezonas buvo paskutinis, kurį „Žalgiris“ TSRS čempionate sužaidė iki galo. Galutinė ketvirtoji vieta, kurią žalgiriečiai užsitikrino įveikdami paskutinėse rungtynėse Vilniuje 2:1 naujuosius čempionus Maskvos spartakiečius, nuteikė labai maloniai. „Žalgiris“ savo stadione nepralaimėjo nė vienerių čempionato rungtynių: 10 pergalių, 5 lygiosios.

UEFA taurėje įveiktas pirmasis barjeras – Geteborgo IFK klubas (2:0 Vilniuje, 0:1 svečiuose). Pergalingus įvarčius į švedų klubo vartus įmušė R.Fridrikas. Deja, Belgrado „Crvena Zvezda“ buvo per stipri (1:4 ir 0:1).

1990 metais spėjus sužaisti vos vienerias rungtynes Odesoje (0:1 pralaimėta „Černomorecui“) Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos istorija nutrūko, kaip kartais trūksta smuiko styga, grojanti nuostabią melodiją.