Vilniaus miesto meras ir futbolo draugijos „Žalgiris“ garbės prezidentas Artūras Zuokas pasiryžęs sugrąžinti didįjį futbolą į sostinę


Artūras Zuokas

Europos futbolo čempionatas Lenkijoje-Ukrainoje dar kartą įrodė, kad sporto karaliumi ne veltui tituluojamas futbolas. Didžiulė futbolo fiesta tapo gera reklama abiem šalims, pritraukė tūkstančius turistų ir prie televizijos ekranų sukvietė milijonus žiūrovų ir visai nesvarbu, kad jų šalių komanda nežaidė čempionate, o jie patys futbolo kamuolį spardė tik vaikystėje savo daugiabučio kieme.
 
Yra ko pavydėti lenkams ir ukrainiečiams... Vilnius neturi nei vieno futbolo stadiono, kuris atitiktų UEFA reikalavimus. Dar daugiau, praėjusių metų skandalingos Lietuvos rinktinės rungtynės su ispanais Kaune įrodo, kad standartų neatitinka nei vienas stadionas Lietuvoje.
 
Šiandien nuostabą kelia kai kurių Vilniaus politikų pasisakymai ir atkaklus prieštaravimas futbolo stadiono projektui. Dar labiau stebina, kuomet kai kurie sostinės tarybos opozicijos atstovai atvirai kalba, kad futbolas nėra populiarus Lietuvoje, futbolui nėra pinigų, o šalies futbolo lygis tinkamas žaisti tik bulvių laukuose.
 
Žinoma, galima aiškinti, kad nėra pinigų arba kalbėti, kad Lietuvos futbolo lygis yra per žemas, kad atsirastų geri stadionai, ir tuo pačiu nieko neveikti. Kiekvienas rezultato siekiantis žmogus žino, kad visada egzistuoja išeitis, o nieko neveikimas ir tik pasiteisinimų ieškojimas yra žalingas bet kokiai pažangai.
 
Todėl labai džiaugiuosi, kad šią savaitę Vilniaus miesto taryba nusprendė įsigyti 4 kategorijos UEFA futbolo stadioną Vilniuje. Atsirado pirmoji reali galimybė sugrąžinti į Lietuvą didįjį futbolą – pradžiai bent į Vilnių.
 
Specialistų skaičiavimais ir remiantis Lenkijos patirtimi, 4 kategorijos UEFA reikalavimus atitinkančio stadiono vienos žiūrovo vietos įrengimas kainuotų 2,5 tūkst. eurų (apie 8,6 tūkst. litų). Todėl planuojama, kad 8 tūkst. vietų stadionas, kuriame pirmosios rungtynės galėtų būti sužaistos jau po trijų metų, turėtų atsieiti 70-75 mln. litų. Tai žymiai mažiau nei reikia užbaigti nacionaliniam stadionui ir Vilniaus savivaldybė šią sumą išsimokėtų per dešimt ar daugiau metų. Be to, mažesnis stadionas bus optimaliau apkrautas, nei nacionalinis, todėl jo atsipirkimo laikotarpis bus žymiai trumpesnis.

Esu tikras, kad futbolas Lietuvoje mylimas ir reikalingas. Tai įrodo ir įspūdingi futbolo rungtynių žiūrimumo skaičiai – bent vienas futbolo rungtynes žiūrėjo daugiau nei pusė Lietuvos vyrų, bent vienas futbolo rungtynes žiūrėjo ir kas antra Lietuvos moteris. Taip pat esu tikras, kad nepaisant keistos nemažos dalies politikų nemeilės sporto karaliui, futbolas sugrįš į Vilnių.
 
Naujas stadionas leis Lietuvos nacionalinei rinktinei, taip pat futbolo klubams dalyvauti aukščiausio lygio varžybose. Sportininkai turės optimalias sąlygas treniruotėms, o gerbėjai galės stebėti rungtynes normaliame šiuolaikiškame stadione. Galų gale, stadionas sukurs naujas darbo vietas, bus mokami mokesčiai, gaunamos pajamos į miesto biudžetą.