70 metų jubiliejų pažymėjusiam VMFD „Žalgiris" vartininkų treneriui Vincui Kateivai įteiktas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) III laipsnio ordinas


Antradienį LFF būstinėje Vilniuje V.Kateivą su jubiliejumi sveikino LFF prezidentas Julius Kvedaras, buvę ar esami futbolo bendražygiai, auklėtiniai, Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris" vadovai.
 
"Šis žmogus - vienas geriausių visų laikų mūsų futbolo vartininkų", - jubiliatui įteikdamas ordiną už nuopelnus futbolui sakė J.Kvedaras.
 
V.Kateiva futbolininko karjerą pradėjo Naujojoje Akmenėje, vėliau „Žalgirio" ekipai su pertraukomis atstovavo aštuonis sezonus iki 1975 metų.
 
Baigęs karjerą jis pradėjo dirbti Vilniaus futbolo mokykloje, kurioje išugdė būrį žinomų nacionalinės rinktinės žaidėjų. Žinomiausi jo auklėtiniai -  būsimi nacionalinės rinktinės žaidėjai Deividas Šemberas, Rolandas Džiaukštas, Pavelas Leusas, Audrius Dilys, Artūras Sobolis, jaunimo rinktinėms atstovavę Marijanas Choruži, Edvinas Trinkūnas, Jonas Jakimavičius ir kiti.
 
V.Kateiva treniravo ir jaunių bei jaunimo rinktines, treniravo įvairias sostinės komandas, daugiausiai dirbo. „Žalgirio" trenerių štabe. Pastaraisiais metais treniravo vartininkus „Vėtros" ir „Žalgirio" ekipose.
 
Vinco Kateivos dosjė:
Gimė  1942 m. birželio 29 d. Draginiuose (Akmenės raj.)
 
Žaidėjo karjera:
- Naujosios Akmenės „Cementininkas"  (Nuo 1959 m.; 1961 m. Lietuvos taurės laimėtojas)
- Vilniaus „Žalgiris" (1964-1967, 1970-71, 1974-75 m. - 220 rungtynių)
- Minsko „Dinamo" (1968-1969 m.)
- Lietuvos TSR rinktinė (1966 m.)
- Vilniaus „Pažanga" (1982 ir 1983 m. Lietuvos čempionas, 1982 m. Lietuvos taurės laimėtojas)
 
Trenerio karjera:
- Nuo 1976 m. Vilniaus futbolo mokyklos treneris
- Vilniaus „Panerio" treneris
- Vilniaus „Žalgirio" treneris
- Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinių treneris
- Vilniaus „Alsos" vyr. treneris
- Vilniaus „Polonijos" vyr. treneris
- Vilniaus „Vėtros" vartininkų treneris
- Vilniaus MFD „Žalgiris" vartininkų treneris
 
Akmenės rajono laikraštis "Vienybė" apie V.Kateivą:
 
Leopoldas ROZGA
 
Kuomet kas nors parašys mūsų krašto sporto istoriją, joje bus nemažai garbingų įvykių ir garsių vardų. O kol jos nėra, tik iš senbuvių
pasakojimų jaunimas gali sužinoti apie auksinius Naujosios Akmenės futbolo laikus, kuomet „Cementininko" vienuolikė kaudavosi su pačiomis garsiausiomis Lietuvos futbolo komandomis ir neretai suteikdavo žiūrovams didelio pergalių džiaugsmo. Ypač atmintina 1961 metų rugpjūčio 27-oji, kuomet cementininkai Kėdainiuose 2:1 nugalėjo tenykštę komandą ir pelnė Lietuvos futbolo taurę. Naujosios Akmenės komandos vartus anuomet patikimai gynė Vincas Kateiva, vėliau taip pat sėkmingai rungtyniavęs Vilniaus „Žalgirio" meistrų komandoje, kuri anuomet SSRS pirmenybėse atstovaudavo Lietuvai.
 
Pasikalbėti su kraštiečiu pavyko tik pavakare, kuomet baigėsi treniruotės. Pastaraisiais metais V. Kateiva dirba Vilniaus „Žalgirio" futbolo klube, treniruoja aukščiausioje lygoje žaidžiančios „Žalgirio" ekipos vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija". Vartininkai treniruojasi du kartus per dieną, „Polonijos" jaunimas - vieną kartą. Jei varžybų diena, geriau apskritai nei futbolininkų, nei trenerių nekalbinti.
 
Vincas gimęs 1942 metais Papilės krašte, Draginių kaime, kuriame tuo metu gyveno iš Kuršėnų persikėlę tėvai. Iš Papilės laikų prisimena energingą fizinės kultūros mokytoją Praną Tupiką, tačiau neilgai trukus vėl nauja šeimos stotelė - Akmenė. Čia vaikinukas susidomėjo sportu, žavėdavosi vikraus vartininko Adolfo Tabelskio žaidimu,  prisimena anuomet brendusius Vytautą Golinkevičių, Algį Navardauską. Tačiau pats svajojo apie dviratininko karjerą, o garsėjo kaip „nepramušamas" kvadrato žaidėjas, sugebėdavęs pagauti net ir labai klastingai mestą kamuolį. Tad į „Cementininką" patekęs netyčia. Vienos treniruotės metu, komandai pasidalijus pusiau, pritrūko vieno vartininko. Tuometinis bene autoritetingiausias vienuolikės žaidėjas ir treneris V. Tučkus pasiūlęs: „Gal pastovėtum vartuose, vaikine?" Užtekę to vieno „pastovėjimo", kad nedelsiant būtų įkalbintas pamiršti dviratį ir mokytis futbolo. Iki šiol Vincas pamena bene svariausią argumentą: geras vartininkas atstoja pusę komandos.
 
Nuo 1959 metų vaikinas jau nuolat gindavo „Cementininko" vartus. O futbolo pakilimas buvo didelis, nes energingas treneris J. Stikleris, cemento gamyklos remiamas, prisikvietė neprastų žaidėjų iš Rytų Lietuvos, net iš tuometinio Vilniaus „Spartako" dublerių komandos. Į rungtynes plaukdavo kaip į atlaidus, net iš Mažeikių, Viekšnių atkakdavo, I. Jaroševas yra sakęs, jog iš Papilės pėsčiomis į Akmenę rungtynių pažiūrėti vyrai eidavo per miškus. Ir tą atmintiną taurės laimėjimo dieną Kėdainiuose įvarčius mušė tik cementininkai: kapitonas S. Brazauskas bei B. Žandaris į šeimininkų, o E. Samulis - į savus vartus. Netrukus treneriai ėmė sakyti: „Reikia tau, Vincai, į Vilnių važiuoti, ten būsi lygus tarp lygių." Ėmė važinėti, gavo pažaisti už reprezentacinės meistrų vienuolikės dublerius, o 1964 metais pirmą kartą gynė ir meistrų komandos vartus. Suskaičiavau, jog 1964 - 1967 bei 1970 - 1971 metais Vincas su Žalgirio meistrų komanda žaidė 148 rungtynes. Aikštės žaidėjų rodiklis - įmušti įvarčiai, o vartininko - praleisti. Taigi, per tas 148 rungtynes praleido tik 117 įvarčių, du kartus - 1966 metais su „Žalgiriu" ir 1968 metais su Minsko „Dinamo" vienuolike pelnė sporto meistro vardą. Tarptautiniai susitikimai būdavo itin reti, nes Maskva neatiduodavo svečių sąjunginėms respublikoms. Vis dėlto vienose rungtynėse, 1966 m. gegužės 25 d., turėjo progą ginti Lietuvos rinktinės vartus rungtynėse su Libijos komanda, kurią lietuviai įveikė net 6:0.
 
O aktyviai sportuoti mūsų kraštietis baigė 1983 metais, su Vilniaus „Pažangos" vienuolike pelnydamas Lietuvos čempiono medalį. Anuomet ir talentingiems sportininkams, ypač iš Baltijos šalių, išvykos į užsienį buvo uždraustas vaisius, net į Lenkiją ar „demokratinę" Vokietiją išvykstant, saugumas tėvų ir senelių biografijas išblusinėdavo. Tiesa, žaisdamas Minske, mėnesį keliavo po Indiją, sako, buvę raginimų ir į Vakarus pasitraukti, tačiau pamąstęs, jog šiuo žingsniu visiems Lietuvoje likusiems bičiuliams užkirstų kelius išvykti. Bet Vincas nesigaili per anksti gimęs. Futbolas tapo jo gyvenimo neatskiriama dalimi, jo profesija. Darbavosi Vilniaus futbolo mokykloje, ir dabar yra reikalingas bei gerbiamas Lietuvos futbolo sluoksniuose. Ne be reikalo „Polonijos" vaikinai sakė: tai mūsų mylimiausias treneris...